Lepiota brunneoincarnata

Aprašymas

Lepiota brunneoincarnata yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė yra kelių centimetrų skersmens, padengta rudais, vyno rudais arba violetiškai rudais žvyneliais šviesiai rožiniame fone, dažniausiai su didesniu žvynu centre. Ji turi baltus, laisvus lakštelius, ploną rausvai rudą kotą su žvyniškais skersiniais žiedais ir siauru žiedu, kuris bėgant laikui išnyksta. Trama šiek tiek parausta ir kvepia vaisiais.

Ji auga nuo liepos iki spalio miškų pakraščiuose, parkuose ir soduose, vejose bei humusingame dirvožemyje. Lenkijoje ji yra reta ir įtraukta į Raudonąją knygą, tačiau pietų Europoje ji yra dažnesnė.

Dėl savo augimo vietos ji lengvai supainiojama su lauminiu mažūniu arba pilkuoju kazloku, kas sukėlė apsinuodijimų. Joje yra amatoksinų, kaip ir žaliojoje musmirėje. Neskinkite mažų skydabudžių valgymui; nuodų virtuvėje pašalinti neįmanoma.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2,7–6 cm. Iš pradžių iškili su bučiu gūbreliu (arba pusrutuliška), vėliau išsiskleidusi, senesnių šiek tiek įdubusi; kraštas įsilenkęs. Luobelė sutrūkinėjusi į grūdėtus žvynelius: rudus, vyno rudus arba violetiškai rudus žvynelius šviesiai rožiniame fone; jauna – rausvai ruda, su amžiumi išblunkanti iki šviesiai rausvai rudos. Centre dažniausiai yra didelis, nesutrūkęs žvynas. Kepurėlės trama mėsinga.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi (nepriaugę prie koto), nuo šviesiai kreminių iki baltų, retoki, kartais šakoti, su mažais tarpiniais lakšteliais; kraštai labai smulkiai dantyti.

Kotas

Aukštis 2–5 cm, skersmuo 0,3–0,9 cm, cilindriškas. Siauras žiedas, išnykstantis subrendusiuose vaisiakūniuose. Virš žiedo balsvas iki rausvai rudojo, žemiau jo – rausvai rudas iki šviesiai violetinio, su keliais nutrūkusiais žiediškomis rudais žvynais, išsidėsčiusiais vienas virš kito (taip pat apibūdinamas kaip tamsiai ruda žiedo zona).

Minkštimas

Balta, pažeista ir pjaunama šiek tiek parausta. Kvapas vaisinis (apibūdinamas kaip neprinokusių vaisių kvapas); skonis švelnus – jo jokiu būdu negalima ragauti; neragaukite jokių įtartinų grybų tramos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos elipsiškos iki ovalių, 6–9 × 3,5–5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi dydžiai), dekstrinoidinės (Melzerio reagentas jas dažo raudonai rudai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mitybos būdas neaprašytas (skydabudžiai paprastai yra saprotrofai); auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis miškų pakraščiuose, parkuose ir soduose, ant pliko humusingo dirvožemio, dažnai žmonių veiklos vietose, taip pat vejose ir laukuose.

Paplitimas. Reta Vidurio Europoje, dažnesnė Pietų Europoje ir šiltuose Europos regionuose, taip pat Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje; Azijoje – nuo Turkijos ir Irano iki rytų Kinijos. Reta Lenkijoje: iki 2003 m. aptikta tik Roztocze nacionaliniame parke; Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje (2006 m.) jos statusas V (pažeidžiama). Ji taip pat įtraukta į Vokietijos ir Danijos nykstančių rūšių sąrašus. Teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Marasmius oreades (lauminis mažūnis) — Auga vejose (dažnai ratelyje), kepurėlė šviesiai ruda be žvynelių.
• Tricholoma terreum (pilkasis kazlokas) — Aprašytas apsinuodijimo pilkuoju kazloku atvejis (šeimos apsinuodijimas Salon-de-Provence); išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Kartais supainiojama; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Agaricus bisporus (pievagrybis) — Turkijoje aprašytas apsinuodijimas surinkus kartu su pievagrybiais; skirtumai – duomenų nėra.
• Lepiota brunneolilacea, Lepiota helveola (rusvapurkė skydabudė) — Taip pat nuodingos, nedidelės skydabudės; L. brunneolilacea turi žalsvai pilką žiedą ir auga smėlėtose dirvose.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje rausvarudė žvynabudėlė yra itin reta ir aptinkama ne gūdžiuose miškuose, o žmogaus prižiūrimose erdvėse – parkuose, soduose bei kapinių žolynuose.
• Lietuviškas genties pavadinimas žvynabudėlė kilo nuo kepurėlę dengiančių tamsių žvynelių, o rūšinis vardas nurodo šiam grybui būdingą rausvai rudą atspalvį.
• Lietuvos gamtoje ši rūšis dėl panašios formos ir augimo vietų žolėje gali būti supainiojama su jaunais pievagrybiais ar skėtinėmis žvynabudėmis.