Lepiota castanea

Aprašymas

Lepiota castanea yra labai mažas grybas: kepurėlė paprastai 1–4 cm skersmens, rudiškai ruda iki raudonai rudos ir suskeldėjusi į smulkius žvynelius, kurie atidengia baltą arba kreminę apačią. Lakšteliai balti arba kreminiai ir neprisišlieję prie kotelio. Plonas kotas turi baltą, lygų viršų, o žemiau žiedinės zonos yra žvynuotas ir rusvas; tikrojo žiedo paprastai nėra.

Tai saprotrofas, augantis lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio, po vieną arba nedidelėmis grupėmis. Lenkijoje jos paplitimas menkai žinomas.

Tai mirtinai nuodinga rūšis, turinti amatoksinų, o kartu maža ir panaši į daugelį kitų skydabudžių, kurias galima atskirti tik per mikroskopą. Neskinkite jokių mažų grybų žvynuota kepurėle ir laisvais, baltais lakšteliais. Nuodų virtuvėje pašalinti negalima.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Mažas: skersmuo 1–4,5 cm (aprašuose taip pat pateikiamos reikšmės iki 3 cm); iš pradžių iškili, vėliau plokščia su buku gūbreliu. Paviršius oranžinis-rudas iki raudonai rudos spalvos, koncentriškai suskeldėjęs į granuliuotus, plaušingus žvynelius su užriestais galiukais, baltame arba kreminiame fone. Kraštas šviesesnis ir mažiau žvynuotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi (neprisirišę prie kotelio), verpstės formos, susispietę, apie 3 mm pločio, lygiovandeniai kraštais; spalva nuo baltos iki kreminės.

Kotas

Aukštis 4–6 cm (aprašuose taip pat pateikiamos reikšmės iki 8 cm), storis 1,8–3 mm, cilindriškas, šiek tiek platesnis link pagrindo, iš pradžių pilnaaukštis, vėliau tuščiaviduris. Paprastai nėra žiedo – tik žiedinė zona apie 2/3 aukščio. Virš zonos kotas lygus, baltas; žemiau jos žvynuotas, šviesiai rudas iki rudo, žvyneliai išsidėstę vainiko pavidalu, kepurėlės spalvos. Iš pagrindo auga balti micelio laidai.

Minkštimas

Balti, kvapas panašus į smirdžiosios skydabudės (Lepiota cristata); skonis apibūdinamas kaip švelnus – jo niekada negalima ragauti; nekaišiokite į burną šio ar bet kokio įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos plonasienės, gana netaisyklingos formos, su didele šonine pentina, amiloidinės, 9,5–13 × 3,8–5,2 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, ant molingų ir šarminių dirvožemių, bet taip pat ir rūgščių, ant spygliuočių spyglių; po vieną arba nedidelėmis grupėmis.

Paplitimas. Paplitusi Europoje, Šiaurės Amerikoje ir vidutinio klimato Azijos zonose; taip pat pranešama iš Indijos, Nepalo, Tailando ir Papua Naujosios Gvinėjos. Lenkijoje iki 2003 m. buvo žinomos 7 radvietės, paplitimas menkai žinomas; rūšis neįtraukta į 2006 metų Raudonąją knygą. Teisiškai nesaugoma. Kartais apibūdinama kaip ne itin dažna.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugsėjo iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Lepiota brunneoincarnata — Kepurėlė su violetiniu atspalviu, kotas žemiau žiedo zoniškai žvynuotas. Rūšis taip pat laikoma labai nuodinga.
• Lepiota pseudohelveola — Turi plėvinį žiedą, kepurėlė neturi rausvų atspalvių.
• Lepiota boudieri — Kepurėlė mažiau žvynuota, nemalonus kvapas.
• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Skėtinė žvynabudė kartais supainiojama; ji daug kartų didesnė, su judriu žiedu ir gyvatės raštu ant koto. Tolimesni skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas kaštoninės žvynabudėlės vardas kilo tiesiogiai iš jos išvaizdos, nes kepurėlę dengiantys smulkūs rausvai rudi žvyneliai primena prinokusio kaštono spalvą.
• Lietuvos gamtoje ši rūšis laikoma reta ir sunkiai pastebima, dažniausiai pavieniui aptinkama spygliuočių bei mišrių miškų paklotėje rudens mėnesiais.