Lepiota cristata

Aprašymas

Dvokiančioji žvynabudėlė yra nedidelis grybas: kepurėlė dažniausiai 3–4 cm skersmens, balsva, apaugusi koncentriškais, rusvai rudais žvyneliais, centre – tamsesnis, rausvai rudas gūbrelis. Lakšteliai balsvi ir laisvi, kotas plonas, kreminės baltos spalvos, su plonu žiedu, kuris greitai išnyksta. Pats būdingiausias bruožas – nemalonus kvapas, primenantis degtą gumą arba kukurdvelkius.

Tai saprotrofas ir labai dažna rūšis: auga nuo gegužės iki spalio mėnesio grupelėmis pakelėse, žolėtuose takuose, soduose, krūmynuose, ant komposto ir visų tipų miškuose, dažnai azoto turtingose vietose, šalia dilgėlių ir šeivamedžių.

Tai nuodinga rūšis (pagal kai kuriuos aprašymus nevalgoma). Ją lengva supainioti su kitomis nedidelėmis skydabudėmis, kurių kai kurios – pavyzdžiui, kaštoninė skydabudė – mirtinai nuodingos. Neskinkite nedidelių skydabudžių. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–4 cm (aprašymuose nurodoma ir 1–5 cm; ant azoto turtingo substrato, pvz., komposto, iki 8 cm). Jaunas – uždaras kūgis, vėliau išsiskleidęs, su ryškiu gūbreliu; gūbrelis intensyvios rausvai rudos arba tamsiai ochros spalvos. Likusi paviršiaus dalis nuo balsvos iki kreminės, apaugusi koncentriškai išsidėsčiusiais šviesiai ochros iki rausvai rudais žvyneliais.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai nuo balsvų iki kreminių (senstant ruduojantys), laisvi (neprikabinti prie koto), tankūs, šiek tiek iškilūs.

Kotas

Plonas, cilindriškas, buožiškai storėjantis prie pagrindo; aukštis iki 6–7 cm, storis apie 2–7 mm. Paviršius kreminiai baltas, beveik lygus arba su keliais kepurėlės spalvos plaušais. Jaunesniems egzemplioriams būdingas plonas, plėvinis, piltuviškai pakilęs, trapus žiedas, kuris senstant išnyksta. Kotas iš pradžių pilnas, senesnių tuščiaviduris.

Minkštimas

Plona, balta, koto žievėje kūno rožinės spalvos. Kvapas stiprus, nemalonus – apibūdinamas kaip kukurdvelkių, degtos gumos, žuvies arba guminis kvapas; skonis apibūdinamas kaip švelnus ir malonus – jo negalima tikrinti; neragaukite šio ar bet kurio įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas (atmaina var. viridispora – pilkai žalia). Sporos pleištiškos arba apskritos, lygios, su nugarine skiautere, stipriai arba silpnai dekstrinoidinės; dydis 5–8 × 3–5 µm (aprašymuose nurodoma ir 7–8,5 × 3–4 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas. Auga pavieniui ir grupėmis žmogaus pakeistose vietose: pakelėse žolėtais miško takais, takeliuose ir pakraščiuose, soduose (ypač ūksmėtuose ir drėgnuose), krūmynuose, parkuose, ganyklose, visų tipų miškuose, medienos sandėliuose ir ant komposto krūvų, ypač vietose, praturtintose azoto junginiais. Jį dažnai lydi smulkiažiedė sprigė, dilgėlė ir šeivamedis.

Paplitimas. Visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, ir daugelyje salų (tarp jų Europoje, šiaurės Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje); dažnas Vidurio Europoje, tikriausiai dažniausiai sutinkama skydabudė. Teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki spalio mėnesio.

Su kuo galima supainioti?

• Lepiota clypeolaria (skydinė žvynabudėlė) — Ant koto turi plaušingą struktūrą.
• Lepiota castanea, Lepiota boudieri ir kitos skydabudės — Smirdžiąją skydabudę galima atskirti pagal išskirtinai gerai išsivysčiusį baltą žiedą, tačiau egzempliorių su išnykusiu žiedu patikimas nustatymas įmanomas tik mikroskopiškai. L. castanea yra mirtinai nuodinga.
• Lepiota ignivolvata — Turi ryškiai oranžinį arba rausvai rudą žiedą žemai ant koto.
• Lepiota lilacea — Reta, nuodinga; violetinės iki violetinai rudos spalvos.
• Lepiota saponella — Muilo kvapas, nešvarūs lakšteliai, smulkesni žvyneliai; sporos labiau trikampės.
• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Skėtinė žvynabudė kartais painiojama su šia rūšimi. Didžiojoje Britanijoje skydabudės buvo šnekamojoje kalboje vadinamos „skėtukais“ („parasols“), o tai skatino klaidas; skėtinė žvynabudė yra daug kartų didesnė, su judriu žiedu ir gyvatės raštu ant koto.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šiurkščioji žvynabudėlė yra labai dažnas grybas, paplitęs visoje šalyje – ne tik miškuose, bet ir soduose, sodybose ar parkuose.
• Dėl žvynuotos kepurėlės šis grybas kartais klaidingai palaikomas jauna skėtine žvynabude, tačiau nuo jos skiriasi gerokai mažesniu dydžiu bei specifiniu, aitriu kvapu.
• Ši rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir šalyje nėra saugoma, nes jos populiacija natūralioje aplinkoje yra gausi bei stabili.