Lycoperdon echinatum

Aprašymas

Ežiuotasis pumpotaukšlis (Lycoperdon echinatum) yra smulkus, rutulio ar kriaušės formos pumpotaukšlis, 2–6 cm skersmens. Visą paviršių dengia tankūs, aštrūs, iki kelių milimetrų ilgio spygliai, iš pradžių šviesūs, senstant tamsiai rudi. Spygliai galiausiai nukrenta, palikdami randų tinklą. Jauno vaisiakūnio vidus baltas ir kompaktiškas, vėliau pasidaro pilkai violetinis ir galiausiai rudas bei miltelinis. Subrendęs vaisiakūnis viršuje atsiveria nedidele anga, pro kurią išsisklaido sporos.

Augo nuo liepos iki spalio ant žemės lapuočių miškuose, dažniausiai bukynuose kalkingose dirvose, rečiau aikštelėse ir ganyklose. Lenkijoje jis retas ir įtrauktas į grybų Raudonąją knygą kaip potencialiai nykstanti rūšis.

Nuo dažnesnio karpotojo pumpotaukšlio (Lycoperdon perlatum) jį galima atskirti pagal ilgesnius, aštrius spygliukus ir tamsiai rudą subrendusių vaisiakūnių spalvą. Panašus ir rusvasis pumpotaukšlis (Lycoperdon umbrinum), turintis trumpesnius spygliukus. Baltas vidus nėra pakankamas požymis rūšiai patikimai atpažinti, todėl pumpotaukšlių nerinkite valgyti, jei nesate tikri.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tipinio kepurėlės nėra; vaisiakūnis (gasteromas) rutulio arba atvirkščiai kriaušės formos, 2–6 cm skersmens ir iki maždaug 3,5 cm aukščio, prie pagrindo trumpai susiaurėjęs. Egzoperidis iš pradžių yra balkšvas arba šviesiai rudas, vėliau tamsiai rudas iki umbros spalvos, tankiai padengtas aštriais, pleištiniais arba kampuotais spygliais iki 5–6 mm ilgio (šaltiniuose nurodomos skirtingos vertės). Spygliai dažnai viršūnėlėmis susijungia po 3–4 grupėmis arba lieka laisvi; vaisiakūnio apačioje jie gerokai trumpesni. Nukritus spygliams, lieka tinklinis daugiakampių areolių raštas. Endoperidis plonas, popierinis, iš pradžių baltas, vėliau kreminis iki ochros rudo. Subrendęs vaisiakūnis plyšta per apvalią angą viršuje.

Himenoforas (kepurės apačia)

Nėra nei plokštelių, nei vamzdelių. Vidus užpildytas glebe (sporas nešančia minkštimo dalimi): jaunų egzempliorių baltas ir kompaktiškas, vėliau gelsvas, pilkai violetinis, galiausiai šokoladiškai rudas iki purpuriškai rudo ir miltelinis. Subgleba nedidelė, kompaktiška, smulkiakamerė, balta, vėliau pilkai violetinė; bręstant virsta kolumele.

Kotas

Tikrojo kotelio nėra; vaisiakūnis sėdi ant trumpo, susiaurėjusio, balkšvo arba pilkai violetinio pagrindo, prie substrato prisitvirtinęs balkšvomis hifomis arba rizomorfomis.

Minkštimas

Jaunų egzempliorių glebe balta ir tvirta, senstant keičia spalvą (žr. aukščiau). Skonis švelnus, kvapas neišraiškingas. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos spalva: duomenų nėra (subrendusi glebe pilkai violetinė iki ruda). Sporos rutulio formos, stambiai karpotos, 4–6 µm skersmens, su trumpomis, nutrūkusiomis sterigmomis (iki maždaug 5 µm), kurių likučiai lieka himenijoje. Bazidės su 2–4 sporomis.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos saprotrofas, auga ant dirvos, lapų paklotės ir humuso, retai ant pūvančios medienos ar samanų. Teikia pirmenybę lapuočių miškams, ypač bukynams kalkingose dirvose, taip pat aikštelėms ir ganykloms. Švedijoje užfiksuotas bukynuose dirvose, kurių pH 5,0–6,6; augimviečių skaičiaus mažėjimas siejamas su dirvos rūgštėjimu. Vaisiakūniai kartais yra musių iš Phoridae šeimos lervų maistas.

Paplitimas. Šiaurės ir Vidurio Amerika, Europa, Azija, taip pat Afrika. Lenkijoje jis retesnis nei kiti kukmedžiai, nors literatūroje nurodoma daug augaviečių; Lenkijos augalų ir grybų Raudonojoje knygoje jam suteiktas statusas R (potencialiai nykstantis dėl ribotos arealo ir mažų buveinių plotų). Jis taip pat įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašus Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. Lenkijoje nėra saugomas kaip rūšis.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio (šaltiniuose nurodomas ir vėlyvas pavasaris).

Su kuo galima supainioti?

• Lycoperdon perlatum (karpotasis pumpotaukšlis) — Padengtas smulkiais, lengvai nuvalomais karpeliais arba trumpais spygliais, balkšvas iki kreminio, o ne tamsiai rudas su ilgais, aštriais spygliais; jiems nukritus lieka būdingas smulkių randų raštas.
• Lycoperdon umbrinum (rusvasis pumpotaukšlis) — Taip pat rusvas, bet turi trumpesnius spygliukus.
• Lycoperdon pulcherrimum — Jaunus egzempliorius sunku atskirti; spygliai storesni ir senstant nepasidaro rudi, o paviršius po spygliais lygus, ne duobėtas.
• Lycoperdon pedicellatum — Jauni egzemplioriai gali būti panašūs; subrendusių paviršius lygus, o sporos pritvirtintos prie kotelio, 4–5 kartus ilgesnio už sporą.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas bendrinis pavadinimas „dulkiagrybis“ kilęs iš žodžio „dulkės“. Subrendusį kūnelį paspaudus ar kritus lietui, iš viršuje esančios angelės išsiveržia rudų sporų debesėlis, panašus į dulkių pūkštelėjimą.
• Natūraliai bukai Lietuvoje auga tik vakarinėje šalies dalyje, ties savo arealo riba. Todėl bukynus mėgstantį dygliuotąjį dulkiagrybį čia tikėtis verta pirmiausia ten, o ne visoje šalyje.