Macrolepiota mastoidea

Aprašymas

Macrolepiota mastoidea yra grakšti žvynabudė, kurios kepurėlė yra 5–12 cm skersmens. Jauna ji kiaušiniška, vėliau iškili arba plokščia, centre su aiškiu gūbreliu. Ji šviesiai rudos arba ochros spalvos, centre tamsesnė, o link kraštų smulkiai žvynuota. Lakšteliai balti ir nepasiekia koto. Kotas yra 10–15 cm aukščio, plonas, plaušingas ir šviesiai rusvas, ties pagrindu išsigaubęs į nedidelį gumburą, su judriu, dvigubu žiedu. Trama balta, švelnaus riešutų skonio.

Auga nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio atviruose lapuočių ir spygliuočių miškuose, jų pakraščiuose ir pakelėse miško takais. Lenkijoje ji gana reta, nors vietomis aptinkama dažniau.

Nuo skėtinės žvynabudės (Macrolepiota procera) ji skiriasi mažesniu, grakštesniu vaisiakūniu ir smulkiais žvynais vietoj stambių, čerpiškų. Žvynabudės kartais painiojamos su nuodingomis rūšimis, todėl rinkite tik tuos egzempliorius, kuriais esate visiškai tikri. Vaisiakūniai su žiedu ir gumburišku koto pagrindu taip pat gali būti painiojami su kai kuriomis nuodingomis skydbudėmis ir musmirėmis.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–12 cm; jauna kiaušiniška, vėliau iškili arba plokščia, centre su aiškiu iškiliu gūbreliu (todėl ir epitetas „mastoidea“, spenio pavidalo). Spalva šviesiai ruda arba blyškiai kūno-ochros; kai kuriuose aprašymuose nurodoma balsva su rudais žvynais centre. Paviršius pradžioje sudraskytas žvaigždės raštu; subrendusių vaisiakūnių jis toks išlieka tik centre, kur jis taip pat tamsesnis. Tolėliau nuo centro kepurėlė smulkiai, tankiai, spinduliškai ir grūdėtai žvynuota, tarp žvynų matosi šviesesnis fonas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi, t. y. nepasiekia koto, balti.

Kotas

Aukštis 10–15 cm, storis 0,8–1,5 cm, cilindriškas, ties pagrindu su gumburišku išsigaubimu (iki 2,5 cm). Paviršius lygus arba šiek tiek dryžuotas, blausios, rusvos medienos spalvos. Kotas plaušingas ir vamzdiškas (viduje tuščiaviduris) ir gali būti ištrauktas iš kepurėlės. Žiedas aiškus, dvigubas, judrus.

Minkštimas

Balsva, švelnaus riešutų skonio. Duomenų apie kvapą ar spalvos pokyčius nėra. Negarūskite nežinomų grybų tramies.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos 13–16(–18) × 7–9.5(–11) µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis atviruose lapuočių ir spygliuočių miškuose, jų pakraščiuose ir pakelėse miško takais.

Paplitimas. Europos rūšis. Lenkijoje ji aptinkama visoje šalyje; ji gana reta, vietomis gana dažna. Ji nėra įtraukta į saugomų rūšių sąrašą ir Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Didesni vaisiakūniai, kepurėlė apaugusi storais, persidengiančiais, čerpiškais žvynais.
• Macrolepiota excoriata — Šviesesnis kotas ir kepurėlės žvynai.
• Nuodingos Chlorophyllum rūšys — Jos primena skėtines žvynabudes ir gali būti su jomis supainiotos. Jei nesate tikri dėl požymių (žiedo, sporų atspaudo, tramies spalvos pokyčių), nerinkite.
• Skydbudės (Lepiota) — Vaisiakūniai dažniausiai mažesni; tarp skydbudžių yra nuodingų rūšių, tarp jų ir mirtinai nuodingų. Grakščiosios žvynabudės kepurėlė 5–12 cm skersmens, o kotas 10–15 cm aukščio.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvos kaimuose ši žvynabudė dėl ilgo plono koto ir būdingos kepurėlės formos liaudyje dažnai vadinama tiesiog „skėčiu“ arba „skėtiniu grybu“.
• Mūsų šalyje grakščioji žvynabudė yra kur kas retesnė už didžiąją žvynabudę ir dažniausiai aptinkama pavieniui šviesiuose pušynuose bei sausose pamiškėse.
• Lietuvos miškuose mažesnius šios rūšies vaisiakūnius nepatyrę stebėtojai kartais supainioja su pavojingai nuodingomis musmirėmis ar smulkesnėmis žvynabudėlėmis.