Morchella elata

Aprašymas

Juodasis briedžiukas yra lieknos, kūgiškos arba varpelio formos kepurėlės su smailia viršūne, kurios spalva nuo rausvai rudos iki beveik juodos. Paviršius vertikaliomis briaunomis ir horizontaliomis skersinėmis briaunomis yra padalintas į duobutes, kaip korys. Kotas šviesus, balsvas iki blyškios ochros, o visas vaisiakūnis viduje tuščias. Jis paprastai yra 4-10 cm aukščio.

Jis auga pavasarį nederlinguose, smėlėtuose dirvožemiuose, miškuose ir jų pakraščiuose bei aukštažolių augalijoje. Kaip ir kiti briedžiukai, Lenkijoje jis yra saugomas dalinai: apsaugoti egzemplioriai, augantys už sodų, sodininkystės kultūrų, miško medelynų ir žaliųjų zonų ribų. Juodųjų briedžiukų taksonomija yra tikslinama, todėl praktikoje rūšies pavadinimas kartais yra neaiškus.

Jo niekada negalima valgyti žalių. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Kepurėlė (sporas vedanti dalis) sudaro nuo 1/2 iki 2/3 vaisiakūnio aukščio (vaisiakūnis 4-10, retais atvejais iki 15 cm aukščio); ji viduje tuščia, liekna, kūgiška arba varpelio formos su smailia viršūne, ir maždaug tokio pat pločio kaip kotas. Spalva nuo rausvai rudos iki juosvai rudos. Vertikalios briaunos ir horizontalios skersinės briaunos juosia duobutes (alveoles), išdėstytas „kopėtėlių“ raštu. Kepurėlės kraštas nėra užlinkęs į vidų. Elata klados rūšyse sterilios briaunos seniems egzemplioriams tamsėja.

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenis iškloja duobutes; briaunos yra sterilios. Lapelių ar vamzdelių nėra (Ascomycota).

Kotas

Spalva nuo baltos iki blyškiai ochrinės-geltonos, šiek tiek raukšlėta, šiek tiek miltinga, viduje tuščia. Žiedo ir makšties nėra.

Minkštimas

Trupantis, vaškinis, malonaus kvapo ir skonio (neagituojama ragauti neatpažintų grybų minkštimo). Netinka valgyti žalių.

Sporų atspaudas ir sporos

Nėra duomenų apie sporų atspaudų spalvą ar sporų matmenis. Sporos vienaląstės, hialininės, su lašelių pavidalo intarpais ašigaliuose.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos grybas, pasak kai kurių autorių saprotrofas, pasak kitų mikorizinis. Auga miškuose ir jų pakraščiuose, aukštažolių augalijoje saulėtose vietose, paprastai ant nederlingų, smėlėtų dirvožemių. Fries pirminis aprašymas susijęs su egzemplioriumi iš eglyno Švedijoje, iš drėgnų, apdegusių vietų.

Paplitimas. Pranešama iš Amerikos, Europos, Azijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos, tačiau po taksonomijos patikslinimo jo paplitimo arealas yra neaiškus. Lenkijoje iki 2020 m. žinoma apie 50 radimviečių, kurioms visoms reikia patikslinimo; internetinis grybų atlasas nurodo daug naujų. Įtrauktas į saugotinų nykstančių rūšių sąrašą. Griežtai saugomas 1983-2014 m.; nuo 2014 m. saugomas dalinai (Dz.U. 2014 item 1408): apsaugoti egzemplioriai, augantys už sodų, sodininkystės kultūrų, miško medelynų ir žaliųjų zonų ribų.

Vaisiakūnių formavimasis. Pavasarį; tikslūs mėnesiai – nėra duomenų.

Su kuo galima supainioti?

• Morchella conica — Panaši kepurėlės forma ir paviršius; M. conica kepurėlė yra daug platesnė už kotą, o jos kraštas išsigaubia į išorę nuo koto. Rūšių riba yra neaiški dėl taksonominio patikslinimo.
• Morchella esculenta ir kiti briedžiukai — Geltonieji briedžiukai turi šviesesnes briaunas; juodieji su amžiumi tamsėja. Remiantis kai kuriais šaltiniais, norint atskirti rūšis, reikalingas mikroskopas.
• Gyromitra spp. (bobausiai) — Bobausiai turi smegenų pavidalo susiraukšlėjusią, neišilgintą kepurėlę.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šio grybo vardas briedžiukas siejamas su briedžiu, nes jo korėta kepurėlė liaudyje laikyta panašia į šio gyvūno ragų ar kailio raštą.
• Lietuvoje didysis briedžiukas yra reta rūšis, anksčiau buvusi oficialiai saugoma ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos miškuose pavasarį šis grybas neretai painiojamas su bobausiu, nors didžiojo briedžiuko kepurėlė pasižymi išskirtiniais, taisyklingais korio pavidalo įdubimais.