Morchella esculenta

Aprašymas

Briedžiukas turi ovalią arba kūgišką kepurėlę, primenančią kempinę arba korį, kurios spalva nuo kreminės ir ochros iki geltonai rudos. Kepurėlė dažniausiai yra 3–10 cm aukščio ir viduje tuščiavidurė. Kotas šviesus, kreminis arba balkšvas, grūdėtas ir taip pat tuščiaviduris. Perpjovus per pusę, visas grybas yra vienas tuščiaviduris kanalas.

Jis auga pavasarį, dažniausiai balandžio ir gegužės mėnesiais, lapuočių ir mišriuose miškuose, pievose, soduose ir daržuose, dažnai po uosiais, kalkinguose dirvožemiuose. Lenkijoje jis retas, o nuo 2014 metų yra saugomas dalinai: rinkti asmeniniam naudojimui leidžiama tik soduose, sodininkystės kultūrose, miško medelynuose ir žaliosiose zonomis.

Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Kepurėlė (vaisiakūnio dalis su askais) 3–10 cm aukščio ir 2–7 cm skersmens, ovali arba kūgiška, viduje tuščiavidurė, apatiniu kraštu prisitvirtinusi prie koto (sudarydama vientisą ertmę). Spalva smėlio, ochros, geltonai ruda (kartais pilka arba beveik juoda). Paviršius su netaisyklingomis, suapvalintomis duobutėmis (alveolėmis) be aiškios krypties; briaunos dažnai šviesesnės už duobutes.

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenis iškloja kepurėlės duobutes; briaunos yra sterilios. Jokių lakštelių ar vamzdelių (Ascomycota).

Kotas

Ilgis 2–6 cm (kai kurie aprašymai nurodo 2–9 cm), storis 2–4 cm (kai kurie aprašymai nurodo 2–5 cm), kreminis, gelsvas arba baltas, tuščiaviduris, su šiurkščiu arba smulkiai grūdėtu paviršiumi, tiesus arba su praplatėjusiu, raukšlėtu pagru; senesniuose egzemplioriuose pagrinde yra rusvų dėmių. Jokio žiedo ar makšties.

Minkštimas

Balkšvas, trapus, vaškinių savybių. Skonis švelnus, kvapas aštrus. Žalias jis yra toksiškas (žr. medicininį skyrių).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo baltos ir kreminės iki geltonos-ochros (aprašymai skiriasi); sunku gauti dėl vaisiakūnio formos. Sporos elipsiškos, lygios, plonasienės, hialininės, dažnai su lašeliais: 16–23 × 8,8–14 µm (aprašymai pateikia skirtingus diapazonus).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos grybas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pievose, užliejamuose miškuose, soduose, daržuose, žaluma apaugusiose sąvartynuose ir tręštuose dirvožemiuose; dažnai po uosiais; kartais degimvietėse. Remiantis kai kuriais autoriais, jis sudaro mikorizę (eglė, dygioji eglė, maumedis, kopinė pušis, uosis), tačiau tai tikriausiai silpni, fakultatyviniai biotrofiniai ryšiai. Pirmenybę teikia kalkingam substratui, taip pat pasitaiko ant rūgštaus.

Paplitimas. Visi žemynai, išskyrus Antarktidą, dauguma radimviečių Europoje. Retas Lenkijoje, visoje šalyje; iki 2020 metų apie 260 radimviečių, kurioms reikalingas identifikavimo patvirtinimas dėl briedžiukų taksonomijos pokyčių. Raudonoji knyga 2006: R (retas). 1983–2014 metais griežtai saugomas, nuo 2014 metų dalinai saugomas (Dz.U. 2014 m. 1408 punktas).

Vaisiakūnių formavimasis. Europoje balandžio ir gegužės mėnesiais; Šiaurės Amerikoje nuo vasario iki liepos, priklausomai nuo regiono.

Su kuo galima supainioti?

• Gyromitra esculenta ir Gyromitra gigas (milžiniškas bobausis) — Kepurėlė ne ištęsta, o plati, susiraukšlėjusi kaip smegenys, o ne su duobutėmis. Bobausis yra nuodingas.
• Morchella crassipes (storiakotis briedžiukas) — Didesnis, storu kotu, viršutinėje dalyje grūdėtas ir karpotas; jaunus egzempliorius sunku atskirti.
• Phallus impudicus (paprastoji poniabudė) ir kitos poniabudės — Jos turi makštį koto pagrinde ir yra padengtos dvokiančia, gleivinga sporų mase.
• Morchella angusticeps ir giminingos rūšys — Jų kepurėlės tamsios viso vystymosi metu; geltonojo briedžiuko kepurėlė šviesi, o briaunos išlieka šviesesnės už duobutes.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šie pavasariniai grybai nuo seno vadinami briedžiukais arba briedgūbiais, nes jų kepurėlės raštai ir spalva gyventojams priminė briedžių kailį ar ragų atšakas.
• Mūsų šalies miškuose briedžiukai dažnai supainiojami su tuo pačiu metu dygstančiais bobausiais, nors briedžiuko kepurėlė pasižymi taisyklinga korėta struktūra, o bobausio paviršius primena smegenų vingius.
• Lietuvoje jie dažniausiai aptinkami lapuočių miškuose, upių šlaituose, senose parkų alėjose ir apleistuose vaismedžių soduose, kur dirvožemis yra kalkingas.