Pleurotus ostreatus

Aprašymas

Gluosninė kreivabudė auga grupėmis, primenančiomis austrių guotes: didelės ir mažos kriauklės arba vėduoklės formos kepurėlės, 5-25 cm skersmens, dažnai suaugusios kartu, šonu prisitvirtinusios prie medienos. Spalva įvairi, nuo pilkai rudos ir pelenų pilkumo iki plieno melsvumo ir violetinės. Lakšteliai tankūs, nuo balsvų iki pilkų, giliai nusileidžiantys ant trumpo, storo, balto kotelio.

Ji auga ant ne gyvos medienos, rečiau ant nusilpusių gyvų lapuočių medžių: bukų, skroblų, gluosnių, tuopų ir beržų. Vaisiakūniai pasirodo vėlų rudienį, nuo spalio pabaigos iki žiemos, o švelnią žiemą – ir jos metu. Ji yra dažna visoje Lenkijoje.

Jauni vaisiakūniai geriausi; senesni tampa kieti, ypač kotas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5-25 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodoma 2-30 cm). Iš pradžių išgaubtas su ilgai užsirietusiu kraštu, vėliau kriauklės, vėduoklės arba piltuvėlio formos; prie substrato prisitvirtinęs šonu. Minkštas ir tamprus, paviršius lygus ir plikas, baltu veltiniu padengtas tik prie pat koto. Spalva įvairi: įvairūs rudi atspalviai, pelenų pilkumas, pilkai rusva, plieno melsvumo ir violetinė (pagal kai kuriuos aprašymus – nuo baltos per pilką iki rudos). Kraštas lygus, dažnai banguotas arba skiautėtas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, giliai nusileidžiantys ant koto, nuo balsvų iki pilkų, vyresniuose egzemplioriuose net violetiniai (pagal kai kuriuos aprašymus balsvi, kartais pageltonuojantys).

Kotas

Trumpas ir storas, 1-4 cm, baltas arba pilkas, šoninis arba šone prisitvirtinęs prie medienos (kai kuriuose vaisiakūniuose praktiškai nebūna); plikas, tik ties pamatu padengtas šereliais.

Minkštimas

Baltas; kepurėlėje jauno – minkštas, vyresnio – tamprus ir kietas, kote vyresnio – kamštinis ir sumedėjęs. Skonis šiek tiek rūgštus; kvapas kartoko saldumo, primenantis benzaldehidą arba kartčiuosius migdolus, pagal kitus aprašymus – šiek tiek anyžių. Duomenų apie spalvos pasikeitimą perpjaunant nėra.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas (pagal kai kuriuos aprašymus baltas iki alyvinės-pilkos, geriausiai matomas tamsiame fone). Sporos elipsiškos, lygios, 8-11 × 3-4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, medienos baltasis puvinys, pirminis lapuočių medienos, ypač buko, skaidytojas; pagal kai kuriuos aprašymus jis kartais yra ir gyvų, senų, nusilpusių arba pažeistų medžių parazitas (kiti teigia, kad jis atrodo esąs išimtinai saprotrofas). Auga ant skroblo, bukų, gluosnių, tuopų, paprastosios robinijos, beržo ir graikinio riešuto, dažniausiai grupėmis. Cienkalis yra plėšrus: paralyžiuoja ir virškina nematodus (tai leidžia jam gauti azoto). Bioakumuliuoja litį.

Paplitimas. Už Antarktidos ribų jis aptinkamas visuose žemynuose ir daugelyje salų; dažnas Lenkijoje. Teisiškai saugomas nėra. Šiaurės vakarų Šiaurės Amerikoje jį keičia P. pulmonarius ir P. populinus.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo spalio pabaigos iki žiemos (švelnią žiemą – ir per žiemą), kartais ankstyvą pavasarį. Didžiojoje Britanijoje vaisiakūniai gali pasirodyti ištisus metus. Atsparus šalčiui; kad išaugintų vaisiakūnius, jam reikia daug šviesos.

Su kuo galima supainioti?

• Pleurotus pulmonarius (pilkšvoji kreivabudė) — Šviesi kepurėlė, anyžių kvapas, vaisiakūnius veda nuo ankstyvos vasaros iki rudens.
• Pleurotus dryinus (plaukuotoji guotė) — Šviesesnė, balsva kepurėlė su šiek tiek pūkuotu paviršiumi.
• Pleurotus cornucopiae (raginė guotė) — Piltuvėlio formos kepurėlė ir rantuotas kotas.
• Sarcomyxa serotina (vėlyvasis kelmuotis) — Mažesnis, dažnai su žalsvais atspalviais; kotas geltonas, lakšteliai nusileidžia mažiau ir sudaro aiškią ribą tarp kepurėlės ir koto.
• Omphalotus olivascens, Omphalotus nidiformis, Clitocybe dealbata, kai kurie Lentinellus — Nuodingos panašios rūšys (daugiausia už Europos ribų); Lentinellus genties rūšys turi lakštelius su nelygiais kraštais ir smulkiai plaukuotą kepurėlę. Daugiau detalių nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje paprastoji kreivabudė yra plačiai paplitusi ir nėra saugoma ar įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą – ją natūraliai galima rasti lapuočių bei mišriuose miškuose ant pūvančių beržų, drebulių ir gluosnių.
• Mūsų šalies miškuose šis grybas išsiskiria neįprastu fenologiniu ritmu, nes jo vaisiakūniai formuojasi vėlyvą rudenį ir gali būti pastebimi net per švelnias žiemos atodrėkius.
• Lietuvos gamtoje kreivabudę galima supainioti su vėlyvuoju šližiuku, kuris vėsiuoju metų laiku taip pat auga panašiomis formomis ant lapuočių medžių kamienų.