Pleurotus pulmonarius

Aprašymas

Pilkšvoji kreivabudė turi 5–12 cm skersmens kepurėlę, mentelės arba kriauklės formos, šviesią: kreminę arba šviesiai rudą, su amžiumi pilkai rudą. Lakšteliai balsvi, tankūs ir giliai nuaugę žemyn ant trumpo, ekscentriško kotelio, kuris plonesnis ties pagrindu. Trama turi švelnų anyžių kvapą.

Ji auga nuo birželio iki spalio, dažnai gausiais kuokštais ant bukų, ąžuolų ir kitų lapuočių medžių kamienų bei šakų, tiek ant negyvos medienos, tiek ant gyvų medžių. Ji yra reta Lenkijoje. Ji skiriasi nuo gluosninės kreivabudės (Pleurotus ostreatus), kuri dera vėlų rudienį, savo šviesesne kepurėle ir vasaros augimo sezonu.

Renkami tik jauni vaisiakūniai, nes senesni dažnai būna užkrėsti vabzdžių lervomis. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–12 cm (kai kuriuose aprašuose nurodoma 5–20+ cm), mentelės formos, jaunesnių – auselės formos, iškili, vėliau plačiai iškili iki plokščios; kraštas užsiraitojęs į apačią, palinkęs, kartais karpytas. Minkšta, plonamėsė, šviesi: kreminė, šviesiai ruda, pakraščiuose geltonuojanti, su amžiumi pilkai rudai. Prie substrato tvirtinasi šonu.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, siauri, elastingi, giliai nuaugę žemyn koteliu, nešakoti, balsvi arba šviesiai kreminiai; džiūdami jie pagelsta. Ant jų gali pasitaikyti smulkių vabalų.

Kotas

Aukštis 1–6 cm, storis 0,6–1,5 cm, ekscentriškas, kartais šoninis, kūgiškas (plonesnis ties pagrindu), lygiu, balsvu paviršiumi, prie pagrindo veltiniškas. Be žiedo.

Minkštimas

Iš pradžių elastinga ir švelni, su amžiumi kieta, balsva. Kvapas neryškus, malonus, primenantis anižį; skonis salstelėjęs.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas su violetiniu atspalviu (kai kuriuose aprašuose baltas, pilkšvas arba alyvinis). Sporos cilindriškos, 7,5–11 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofinis ir parazitinis grybas; auga ant negyvos medienos ir ant gyvų medžių. Dažniausiai ant bukų kamienų ir šakų, taip pat ąžuolų ir kitų lapuočių medžių; vakarų Šiaurės Amerikoje – taip pat ant spygliuočių.

Paplitimas. Auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Afriką (kai kuriuose aprašuose nurodomas platus paplitimas vidutinio klimato ir subtropikų miškuose). Reta Lenkijoje, įtraukta į 2006 m. Raudonąją knygą su V statusu (pažeidziama dėl išnykimo). Teisiškai nesaugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio; dažniausiai gausiais kuokštais, kartais pavieniui. Mėgsta šiltesnius orus nei P. ostreatus ir pasirodo antroje vasaros pusėje.

Su kuo galima supainioti?

• Pleurotus ostreatus (gluosninė kreivabudė) — Dera tik vėlų rudienį. Kepurėlė daug tamsesnė ir didesnė, kotelis mažiau išsivystęs (kai kuriuose aprašuose nurodoma, kad P. pulmonarius turi daug šviesesnes ir mažesnes kepurėles bei geriau išsivysčiusį kotelį).
• Crepidotus spp. (krepidotai) — Lakšteliai molio rudumo spalvos.
• Pleurotus populinus — Šiaurės Amerikos rūšis, auga tik ant drebulių ir tuopų (Populus).
• Clitocybe spp. (bajorabudės; kai kurios nuodingos) — Gali priminti bajorabudę, kai auga ant medienos viršaus; išsamių skirtumų nėra.
• Lentinus sajor-caju — P. pulmonarius komercinės atmainos kartais klaidingai nustatomos kaip „Pleurotus sajor-caju“; L. sajor-caju ant kotelio turi žiedą, o P. pulmonarius – pliką kotelį.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje balsvoji kreivabudė miškuose pasirodo gerokai anksčiau už dažnesnę savo giminaitę paprastąją kreivabudę, todėl gamtoje šios dvi rūšys dėl panašios formos neretai supainiojamos.
• Mūsų šalies miškuose ši rūšis yra apyretė ir dažniausiai aptinkama drėgnuose lapynuose ant mirštančių ar nuvirtusių drebulių bei beržų kamienų.
• Lietuviškas kreivabudės vardas šiems grybams prigijo dėl jų asimetriškos, vėduoklę ar kriauklę primenančios kepurėlės bei kreivo, šoninio kotelio.