Pluteus cervinus

Aprašymas

Elninė skydabudė turi 5–12 cm skersmens kepurėlę, iš pradžių varpelio formos arba pusrutulišką, vėliau plokščią, rudų ir pilkų atspalvių, nuo šviesios iki beveik juosvai rudos, centre dažniausiai tamsesnę. Paviršius lygus ir šiek tiek šilkinis, drėgnu oru blizgantis. Lakšteliai po kepurėle laisvi: jaunų vaisiakūnių balsvi, vėliau rožiniai. Kotas baltas, padengtas rudomis išilginėmis skaidulomis, be žiedo. Trama balta ir kvepia ridikais arba bulvių daigais.

Ji auga nuo pavasario iki vėlyvo rudens ant negyvos medienos: ant kelmų, nuvirtusių kamienų, pjuvenose ir tarp medienos atliekų, tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose. Ji pasirodo pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Lenkijoje ji yra labai dažna.

Trys požymiai kartu ją skiria nuo daugelio kitų lakštabudžių grybų: ji auga ant medienos, turi laisvus lakštus ir rožinį sporų atspaudą. Panašius skydabudžius, pvz., tuos, kurių juodi lakštelių kraštai arba kurių kepurėlė žalsvai pilka auga ant gluosnio, patikimai atskirti galima tik mikroskopu. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–12 cm, kartais iki 15 cm; jauno grybo pusrutuliškas arba varpelio formos, dažnai raukšlėtas, vėliau iškiliaplatus ir plokštus, kartais su bukiu gumburu. Paviršius lygus, matinis arba šilkinis-blizgus, su smulkėmis, įaugusiomis tamsiomis skaidulomis, išsidėsčiusiomis spinduliškai (matoma per lupą); drėgnu oru blizgantis. Spalva svyruoja nuo šviesiai ochros rudos ir pilkai rudos iki juosvai rudos, centras dažnai tamsesnis; pasitaiko albinosų individų su visiškai baltu kokių.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi, t. y. nepasiekia kotelio, gana tankūs, pilvoti. Kreminiai balti jauniems vaisiakūniams, vėliau su rožiniu atspalviu, o visiškai subrendus – lašišos rožinio spalvos (dėl bręstančių sporų).

Kotas

Aukštis 5–12 cm, storis 0.5–2 cm (kartais iki 3 cm), cilindriškas, rečiau buožės formos, paprastai šiek tiek storesnis ties pagrindu. Paviršius nuo balto iki nešvariai balto, padengtas tamsesnėmis rudomis skaidulomis, sudarančiomis išilgines juosteles. Rinkio nėra. Jaunas pilnaviduris, seni egzemplioriai tuščiaviduriai.

Minkštimas

Balta arba balsva; kepurėlėje minkšta ir lanksti, kotelyje gana trapi. Kvapas gana stiprus, raphanoidinis (kaip ridiko) arba primenantis bulvių daigus, rūbinis; skonis švelnus, pelėsinis arba žemiškas, kai kuriuose aprašymuose po kurio laiko šiek tiek kartokas. Nekandžiokite mėsos, kad atpažintumėte grybą.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo rožinio iki rožinai rudos. Sporos lygios, nuo elipsoidinių iki plačiai elipsoidinių, apyt. 6.5–8 × 5–6.5 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant pūvančios lapuočių ir spygliuočių medienos medienos: ant kamienų, kelmų, storesnių nuvirtusių šakų, šaknų, žievės, pjuvenų ir medienos atliekų; neauga ant plonų šakelių. Ypač gausus ant drėgnų pjuvenų ir pūvančios medienos skiedrų krūvų. Vaisiakūniai pavieniai arba nedidelėmis grupėmis.

Paplitimas. Visuose žemynuose, išskyrus Afriką ir Antarktidą, bei daugelyje salų. Dažnas Europoje ir rytinėje Šiaurės Amerikoje; retas ir tikriausiai įvežtas vakarinėje Šiaurės Amerikoje. Labai dažnas Lenkijoje, spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijoje jis teisiškai nėra saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens (balandžio–gruodžio mėn. Europoje).

Su kuo galima supainioti?

• Pluteus atromarginatus (lenk. drobnołuszczak czarnoostrzowy) — Tamsiai rudos arba juodos lakštelių briaunos; auga ant spygliuočių medienos.
• Pluteus salicinus (lenk. drobnołuszczak zielonawoszary) — Kepurėlė juosvai pilka, be rudų atspalvių; auga ant gluosnio medienos.
• Megacollybia platyphylla (lenk. pieniążnica szerokoblaszkowa) — Retesni, platesni, visada balti lakšteliai, pritvirtinti prie kotelio; gausūs rizomorfai kotelio pagrinde; baltas sporų atspaudas.
• Entoloma spp. (gandriukai) — Panašios spalvos rūšys turi prie kotelio pritvirtintus (ne laisvus) lakštelius ir būdingas kampuotas sporas.
• Kitos Pluteus rūšys (įskaitant P. rangifer, P. elaphinus, P. hongoi, P. exilis) — Keli panašūs skydabudžiai; patikimas atskyrimas įmanomas tik atlikus mikroskopinį tyrimą.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje elninė skydabudė yra labai dažnas grybas, paplitęs visuose šalies regionuose, todėl nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Mūsų šalies miškuose, parkuose ir sodybose ji pastebima nuo pat pavasario iki vėlyvo rudens, dažnai išauganti tiesiog ant paprastų medienos atliekų ar pjuvenų krūvų.
• Lietuvos gamtoje šis grybas kartais supainiojamas su mirtinai nuodingomis musmirėmis, nors nuo jų aiškiai skiriasi tuo, kad ant koto neturi jokio žiedo ar išnaros.