Pseudohydnum gelatinosum

Aprašymas

Kačiaburnis (Pseudohydnum gelatinosum) yra smulkus, drebutinis grybas su liežuvio arba lentynos formos kepurėle, paprastai 2–7 cm pločio. Viršus baltvas, šviesiai pilkas arba rusvai gelsvas, grūdėtas arba karpotas, o minkštimas stiklinis ir šiek tiek permatomas. Apatinė pusė padengta tankiais, baltvais iki 3 mm ilgio spygliais, kurie skiria jį nuo kitų drebutinių grybų. Kotas trumpas, prisitvirtinęs šone, arba jo nėra.

Augsta spygliuočių ir mišriuose miškuose ant negyvos medienos, dažniausiai eglės ir pušies, paprastai kuokštais, kurių vaisiakūniai dengia vienas kitą kaip čerpės. Lengviausia rasti nuo vasaros iki rudens, nors kartais pasirodo ir pavasarį bei žiemą. Lenkijoje paplitęs.

Svarbiausia atpažįstant šią rūšį yra spygliuota apatinė pusė kartu su drebutine konsistencija. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis tremeloidinis, drebutinis ir labai vandeningas; išdžiūvęs susitraukia į ploną plėvelę. Kepurėlė mentelės, liežuvio arba lentynos formos, 1–8 cm pločio (paprastai 2–7 cm). Viršutinis paviršius grūdėtas arba karpotas. Spalva baltva su melsvu atspalviu, nuo baltos per šviesiai pilką iki rusvai geltonos; pasitaiko ir pilkų arba rausvai rudų egzempliorių kepurėlės viršutinėje pusėje.

Himenoforas (kepurės apačia)

Spygliuotas: tankūs, kūgiški iki 3 mm ilgio spygliai, vaisiakūnio spalvos (nuo baltvos iki šviesiai pilkos). Hymenoforas dengia kepurėlės apatinę pusę.

Kotas

Trumpas, ekscentriškai arba šone prisitvirtinęs; vaisiakūnis taip pat gali būti prisitvirtinęs prie medienos šonu ir neturėti kojelės. Vakarų Šiaurės Amerikos formų kojelė dažnai ryškesnė ir stačia. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltvas su šviesiu melsvu atspalviu, drebutinis, vandeningas, šiek tiek permatomas (stiklinis). Ryškaus skonio ar kvapo nėra. Neragaukite minkštimo atpažinimo tikslais.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos (bespalvės iki baltų). Sporos beveik rutuliškos, lygios, 3,5–6,5 × 5–8,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medieną ardantis saprotrofas, augantis ant negyvos spygliuočių medienos, dažniausiai eglės ir pušies. Randamas spygliuočių ir mišriuose miškuose, paprastai kelių vaisiakūnių grupėmis, augančiomis vienas virš kito persidengiančiais aukštais.

Paplitimas. Anksčiau laikytas kosmopolitiniu; naujausi DNR tyrimai rodo, kad siaurąja prasme rūšis aptinkama Europoje ir šiaurinėje Azijoje, o kituose žemynuose auga panašūs, bet skirtingi taksonai. Lenkijoje paplitęs. Lenkijoje įstatymais neapsaugotas.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje dažniausiai nuo vasaros iki rudens; kartais ir pavasarį bei žiemą, o pagal kai kuriuos aprašymus vaisiakūnių galima rasti ištisus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Hyalodon piceicola (eglinis drebučių spygliagrybis) — Vaisiakūnis išsidėstęs plokščiai, be ryškios kepurėlės; Lenkijoje užfiksuotas tik Belovežo girioje.
• Kiti balti ir drebutiniai grybai, aptinkami Lenkijoje — Jie neturi spygliuoto hymenoforo, todėl patikrinus vaisiakūnio apatinę pusę jų neturėtų būti galima painioti su kačiaburniu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai ant pūvančių eglių ar pušų kelmų ir rąstų, todėl jo verta ieškoti drėgnuose eglynuose.
• Lietuvoje jis nėra įtrauktas tarp saugomų grybų rūšių Raudonojoje knygoje, tačiau dėl nedidelio dydžio ir drėgmės mėgstančio gyvenimo būdo miške jis dažnai lieka nepastebėtas.
• Tarp mūsų miškuose augančių drebučių pavidalo grybų (pavyzdžiui, drebučių ar kreivabudžių) jį lengva atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę, nusėtą smulkiais balkšvais spygliukais.