Russula foetens

Aprašymas

Dvokiančioji ūmėdė yra didelė ūmėdė su iki kelių centimetrų skersmens kepurėle (virš dešimt), geltonai ruda arba ruda, drėgnu oru gleivėta, o sausu oru blizgančia. Kepurėlės kraštas ryškiai vagotas. Lakšteliai kreminiai geltoni, sendami rudai dėmėti, jaunuose vaisiakūniuose dažnai padengti lašeliais. Kotas storas, gelsvai baltas, pamate rūdžių dėmėtas, o senesniuose vaisiakūniuose viduje tuščiaviduris.

Ji auga nuo liepos iki rugsėjo lapuočių ir spygliuočių miškuose, po daugeliu medžių rūšių. Lenkijoje ji yra dažna.

Ją lengviausia atpažinti iš kvapo: stipraus, nemalonaus ir dusinančio, primenančio pūvančias daržoves. Panašią Russula subfoetens (lenkiškai: gołąbek niemiły) gali būti sunku atskirti pagal išvaizdą, todėl kilus abejonėms, nerenkite jos valgymui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 7–15 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai, kai kurie iki 10 cm); jaunas pusrutuliškas ir labai gleivėtas, vėliau plokščias ir besiskleidžiantis, centre šiek tiek įdubęs. Spalva geltonai ruda, medaus geltonumo iki ochros rudumo. Luobelė drėgna gleivėta, sausu oru sausa ir blizgi, gali būti nulupiama iki 2/3 kepurėlės skersmens. Kraštas su šukų pavidalo vagelėmis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, vėliau retesni, iki 14 mm pločio; šviesiai kreminiai geltoni, vėliau ochros geltonumo ir rudai dėmėti, jaunuose vaisiakūniuose dažnai rasojantys lašeliais.

Kotas

Aukštis 7–12 cm, storis 2–3,5 cm, cilindriškas, geltonai baltas arba geltonai rudai dėmėtas, pamate rūdžių dėmėtas. Iš pradžių tvirtas ir pilnas, su amžiumi viduje tuščiaviduris ir padalintas į kameras.

Minkštimas

Baltas, stiebe rufuojantis, tvirtas ir kompaktiškas. Kvapas stiprus, nemalonus ir dusinantis (primenantis pūvančias daržoves, o senuose vaisiakūniuose taip pat žuvies). Skonis nemalonus, aštrus; minkštimo ragauti nereikia. Pažeistas gana greitai nusidažo, ypač jaunuose vaisiakūniuose, kepurėlėje patampa šviesiai citrininiu, o stiebe rūdžių spalvos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo kreminio iki šviesiai kreminio. Sporos plačiai elipsoidinės, apaugusios kūgiškais, bukutojais karpumais, retai sujungtomis briaunomis; 6,5–9,7(11,5) × 5,5–7,7(8,5) µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, augantis ant žemės. Stebėtas po klevais, karpabotaisiais beržais, skroblais, bukais, maumedžiais, eglėmis, pušimis, tuopomis, paprastaisiais ąžuolais, šermukšniais ir liepomis.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulyje visuose žemynuose, Pietų pusrutulyje tik Australijoje. Lapuočių ir spygliuočių miškuose. Dažnas Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo liepos iki rugsėjo.

Su kuo galima supainioti?

• Russula subfoetens (lenkiškai: gołąbek niemiły) — Morfologiškai gali būti neatskiriamas. Jis yra mažesnis ir auga tik lapuočių miškuose; jo kvapas mažiau atstumiantis, o skonis daug mažiau aštrus. Su KOH arba NaOH nusidažo auksiškai (dvokiančioji ūmėdė tampa kreminė). Taip pat skiriasi mikroskopiniais požymiais.
• Russula pectinatoides (lenkiškai: gołąbek przykry) — Dvokiančioji ūmėdė lengvai atskiriama iš gleivėtos kepurėlės ir nemalonaus kvapo.
• Russula illota (lenkiškai: gołąbek brudny) — Dvokiančioji ūmėdė lengvai atskiriama iš gleivėtos kepurėlės ir nemalonaus kvapo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis oficialiai vadinama dvokiančiąja ūmėde, o tautosakoje ir liaudyje dėl aštraus kvapo kartais krikštijama smirdūne ar kiaulūne.
• Tai yra viena dažniausių ūmėdžių visoje Lietuvoje, gausiai auganti tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose, todėl nėra saugoma ir neįtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Mūsų šalies miškuose ji kartais painiojama su iš pažiūros panašia migdoline ūmėde, tačiau dvokiančioji ūmėdė neturi saldaus migdolų aromato ir lengvai atpažįstama pagal atstumiantį dvelksmą.