Russula nigricans

Aprašymas

Juodėjanti ūmėdė yra didelis, masyvus ir labai kietas grybas, kurio kepurėlė 5–20 cm skersmens, centre įdubusi, su užsirietusiu kraštu. Jauna ji būna purvinai baltos spalvos, vėliau tampa ruda ir galiausiai juoda. Stori, retai išsidėstę lakšteliai ir trumpas, pilnaviduris kotas su amžiumi taip pat tamsėja. Pats būdingiausias bruožas – minkštimo elgesys: įpjautas arba paspaustas jis pirmiausia parausta, vėliau pilkėja ir juoduoja.

Jis auga nuo liepos iki lapkričio mėnesio lapuočių ir spygliuočių miškuose, taip pat po bukais ir kėniais. Lenkijoje yra gana dažnas.

Gamtoje jį lengva supainioti su kitomis ūmėdėmis, kurios pažeistos juoduoja, pvz., tankialakštete ir baltai juosva ūmėdėmis. Rinkite tik jaunus, kietus vaisiakūnius; senesnių minkštimas plaušingas ir dažniausiai sukirmijęs. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–20 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai); jauna – iškili, vėliau išsiskleidusi ir centre įdubusi, su užsirietusiu kraštu; labai kieta ir storomėsė. Spalva kinta nuo balkšvos ar purvinai baltos iki alyvškai pilkos ir rudos iki juodos. Luobelė šiek tiek blizgi.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai labai stori, trapūs, retai išsidėstę, plokštelės pavidalo, priaugtiniai arba šiek tiek priaugtiniai prie koto. Jauni – balti arba kreminiai, su amžiumi tamsėja iki juodos spalvos. Pažeisti jie pirmiausia parausta, po to papilkėja ir pajuoduoja.

Kotas

Aukštis 2–8 cm, storis 1–5 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai); tvirtas, cilindriškas, pilnaviduris ir labai kietas, trumpas lyginant su kitomis ūmėdėmis. Kaip ir kepurėlė, keičia spalvą nuo baltos per rudą iki juodos; paspaustas parausta.

Minkštimas

Labai kietas, baltas; įpjautas pirmiausia parausta (šviesiai plytos spalvos), vėliau papilkėja ir pajuoduoja, paprastai per maždaug 20 minučių. Kvapas silpnas, šiek tiek blankus arba vaisinis (aprašai skiriasi), skonis švelnus. Minkštimo paragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos apskritos iki plačiai atvirkščiai kiaušiniškų, 6–8 × 6–7 µm (aprašuose pateikiami šiek tiek skirtingi diapazonai), paviršius smulkiai karpauja su silpnai apibrėžtu tinkleliu.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, augantis lapuočių ir spygliuočių miškuose, taip pat po bukais ir eglėmis; Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos aprašuose – daugiausia po spygluočiais. Ant senų šios rūšies vaisiakūnių kartais parazituoja Asterophora ir Nyctalis genčių grybai (aprašuose minima Nyctalis parasitica ir Nyctalis asterophora).

Paplitimas. Europa, Šiaurės ir Centrinė Amerika, taip pat Marokas, Korėja, Japonija ir Australija. Lenkijoje gana dažnas. Lenkijoje jis nėra teisiškai saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio mėnesio (Europoje daugiausia vėlyvą vasarą ir rudenį).

Su kuo galima supainioti?

• Russula densifolia (tankialakštetė ūmėdė) — Tankiau išsidėstę lakšteliai.
• Russula albonigra (baltai juosva ūmėdė) — Tankesni lakšteliai, kartoko mėtų skonio; juoduoja tiesiogiai, be paraudimo stadijos; retesnė.
• Russula adusta (apdegusioji ūmėdė) — Kai kuriuose aprašuose: kepurėlė šviesesnė link kraštų, įpjautas minkštimas parausta, bet nejuoduoja. Kiek skiriasi šios dvi rūšys, yra ginčytina.
• Russula acrifolia ir Russula dissimulans — Jos taip pat pažeistos parausta ir pajuoduoja; joms nustatyti reikia palyginti mikroskopinius požymius ir skonį.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis vadinama juodmėse ūmėde dėl išskirtinio bruožo – pažeistas jos baltas minkštimas iš pradžių parausta, o vėliau pajuoduoja tarsi anglis.
• Tai yra gana dažnas Lietuvos spygliuočių ir mišrių miškų grybas, kurį gamtoje lengva supainioti su tankialape ūmėde, tačiau juodmėsė ūmėdė pasižymi žymiai retesniais ir storesniais lakšteliais.