Russula ochroleuca

Aprašymas

Geltonviršė ūmėdė turi 4–8 cm skersmens kepurėlę, blyškiai geltoną, nuo geltonai ochrinės iki citrininio atspalvio, drėgnu oru lipnią. Lakšteliai trapūs, balti, su amžiumi tampantys kreminiais ir įgyjantys ochrinių dėmių. Kotas baltas, dažnai su ochriniu atspalviu, standus, o minkštimas baltas, prie koto pilkėjantis.

Ji auga nuo vasaros iki rudenio spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai po eglėmis. Lenkijoje ji yra labai dažna ir gali būti vienintelis grybas, randamas gausiai, netgi sausomis vasaromis.

Ją sunku atskirti nuo panašių geltonų ūmėdžių nepatikrinus skonio ir medžio, po kuriuo ji auga: Russula claroflava auga po beržais, Russula solaris auga po bukais ir pasižymi deginančiu skoniu, o Russula fellea kvepia pelargonijomis ir yra aštraus skonio. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–8 (10–12) cm; jaunas pusrutuliškas, vėliau plokščias, banguotas ir šiek tiek užsilenkęs, kartais šiek tiek įdubęs. Luobelė lygi, drėgnu oru lipni, o sausu – sausa, lupasi maždaug iki pusės kepurėlės spindulio. Spalva nuo geltonai ochrinės iki citrininio, blausiai geltona. Kraštas bukas, šiek tiek užsilenkęs, senesniuose vaisiakūniuose vagotas ir gumbuotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai trapūs, jaunų vaisiakūnių vidutiniškai tankūs, vėliau retesni; prie koto iškirpti arba beveik laisvi (remiantis kai kuriais aprašymais taip pat silpnai priaugtiniai), pakraštyje suapvalinti, kartais šakoti. Iš pradžių balti, vėliau balsvai kreminiai iki pilkšvai baltų, vietomis su ochrinėmis dėmėmis.

Kotas

Aukštis 3–7 cm, storis 1–2 cm, cilindriškas, standus, iš pradžių pilnesnis, vėliau vatos konsistencijos (purus). Paviršius lygus, šiek tiek blizgantis, baltas, dažnai su blyškiu ochriniu atspalviu, gali turėti ochrinių dėmių; su amžiumi pilkėja. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltas arba balsvas, prie koto pilkėjantis, gana minkštas. Kvapas labai silpnas. Skontas švelnus, daugumos egzempliorių pakenčiamai aštrus, o kartais kartus arba deginantis (ypač lakšteliai). Nekvėpinkite ir neparagaukite taukšo nustatymui, jei nesate tikri dėl rūšies.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo baltos iki balsvai kreminės. Sporos 8–10.5 × 7–8 µm, karpotos-tinkliškos; karpos didelės, kūgiškos, tinkliško akys siauros, vietomis atviros; suprahiliarinė dėmė ryški, amiloidinė.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Antžeminis mikorizinis grybas. Dažniausiai auga po eglėmis, rečiau po pušimis ir bukais, dar rečiau po kitais medžiais; spygliuočių, mišriuose ir lapuočių miškuose.

Paplitimas. Paplitusi Europoje, taip pat aptinkama Šiaurės Amerikoje (po spygliuočiais, beržais ir drebulėmis šiaurinėse JAV valstijose) bei Japonijoje. Labai dažna Vidurio Europoje, vietomis gausi; taip pat auga per sausras. Dažna Lenkijoje, dažniausiai sutinkama iš geltonųjų ūmėdžių. Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki rudenio.

Su kuo galima supainioti?

• Russula fellea (geltonoji ūmėdė) — Medaus geltonumo spalvos, pelargonijų kvapo, deginančio skonio; nevalgoma. Kepurėlės kraštas spalva mažai skiriasi nuo lakštelių, tuo tarpu geltonviršės ūmėdės skirtumas yra ryškus.
• Russula claroflava (gelsvoji ūmėdė) — Auga tik po beržais; jokie jos egzemplioriai neturi aštraus skonio.
• Russula solaris (saulinė ūmėdė) — Deginantis skonis; auga tik po bukais.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Ochrinė ūmėdė yra viena iš dažniausiai sutinkamų ūmėdžių visoje Lietuvoje, itin gausiai auganti po paprastosiomis eglėmis spygliuočių bei mišriuose miškuose.
• Lietuvos miškuose ši rūšis dėl išvaizdos panašumo dažnai supainiojama su kitomis gelsvakepurėmis gentainėmis, pavyzdžiui, drėgnose vietose augančia geltonąja ūmėde.
• Kadangi ši rūšis šalyje yra labai įprasta ir gausi, ji nėra teisiškai saugoma bei nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.