Sparassis crispa

Aprašymas

Kopūstgalvis raukšlius yra didelis, sferinis grybas, primenantis žiedinį kopūstą arba jūros kempinę: iš vieno storo pagrindo auga banguotų, plokščių, kreminių ar gelsvų skiaučių tankmė. Jis dažniausiai yra 10–30 cm pločio, o pavieniai egzemplioriai gali būti kur kas didesni. Jaunas būna baltas arba kreminis, su amžiumi tamsėja iki ochros ir geltonai rudos spalvos. Trama vaškinė, šviesi, su maloniu, riešutus primenančiu kvapu.

Auga prie kamienų pagrindo ir ant spygliuočių, dažniausiai pušų, šaknų nuo vasaros iki rudens. Tai parazitas ir rudojo medienos puvinio sukėlėjas, todėl jis visada aptinkamas prie medio, dažnai įaugęs giliai į substratą. Vienas vaisiakūnis paprastai išauga kartą per metus, tačiau ant to paties medžio gali vėl pasirodyti sekančiais metais.

Jį lengviausia supainioti su Sparassis brevipes, kurio skiaučių viršūnės platesnės, labiau primenančios lapus. Didelė dalis duomenų apie valgomumą yra pagrįsta jaunais, šviežiais egzemplioriais. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Nėra tipiškos kepurėlės. Vaisiakūnis netaisyklingai sferinis, aukštis paprastai 5–20 cm, plotis 6–30 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodoma iki maždaug 24 cm), kartais didesnis. Iš storos, mėsingos bazės išsiskleidžia lapelio formos, banguotos, įvairiai suaugusios šakelės dantitais kraštais, primenančios žiedinį kopūstą arba lasagne makaronus. Jaunų egzempliorių balti, vėliau gelsvi, kreminiai, ochros arba geltonai rudos spalvos. Jaunos skiautės kietos ir tamprios, vėliau minkštos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenijus dengia abi vaisiakūnio skiaučių puses; nėra lakštelių, vamzdelių ar dyglių.

Kotas

Šakelės auga iš storo, juosvo kotelio pagrindo, dažnai įaugusio giliai į substratą (medžio šaknis).

Minkštimas

Vaškinė, elastinga, balta. Bendroji taisyklė: neragaukite neatpažintų grybų tramies).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo ochros iki kreminio. Sporos lygios, trumpai elipsiškos iki ovalių, šviesiai geltonos. Dydis: 5–7 × 3,5–7 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Parazitas arba saprotrofas, sukeliantis rudąjį medienos puvinį. Auga ant spygliuočių, gyvų ir negyvų, šaknų bei kamienų pagrindo: dažniausiai pušų, rečiau eglių, taip pat pocūgių, maumedžių ir kitų. Pažeistuose mediuose kamienas pūva iki maždaug 3 m aukščio, o medis skleidžia terpentino kvapą. Paprastai vienas vaisiakūnis per metus; ant to paties medžio vaisiakūnis pasirodo su pertraukomis sekančiais metais.

Paplitimas. Vidutinio klimato Europos (ne borealinės zonos) spygliuočių ir mišrūs miškai. Lenkijoje anksčiau laikyta reta; Raudonoji knyga 2006 m.: R (potencialiai nykstanti), nors kai kuriuose aprašymuose teigiama, kad Lenkijoje ji gana dažna. Iki 2014 m. spalio 9 d. buvo griežtai saugoma, dabar išbraukta iš saugomų grybų sąrašo (Dz.U. 2014 m., 1408 pozicija) - be teisinės apsaugos. Ji yra įtraukta į grėsmes patiriančių rūšių sąrašus, be kita ko, Belgijoje, Estijoje, Lietuvoje, Norvegijoje ir Latvijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio; Lenkijoje daugiausia rudenį (tikslesnių duomenų nėra).

Su kuo galima supainioti?

• Sparassis brevipes — Labiau išblukusios, platesnės ir labiau į lapus panašios šakelių viršūnės; mažiau banguotos, zonuotos skiautės ir nėra sagtučių.
• Sparassis radicata (Šiaurės Amerika, galimas sinonimas) ir S. spathulata — Šiaurės Amerikos rūšis; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas raukšliumi kopūstgalviu, o liaudyje dėl savo garbanotos išvaizdos neretai krikštijamas „miško kopūstu“.
• Ši rūšis šalyje yra reta ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl yra saugoma įstatymų.
• Lietuvos miškuose jį dažniausiai pavyksta aptikti brandžiuose Dzūkijos ir pajūrio pušynuose, ties senų pušų kamienų pamatais.