Suillellus luridus

Aprašymas

Baravykas paąžuolis yra stambus baravykas su alyvškai ruda arba kreminiai rusva kepurėle, kurios skersmuo 5-20 cm, su smulkiomis poromis: jaunų – geltonomis, vėliau nuo oranžinių iki raudonų. Kvapas silpnas, minkštimas tvirtas, geltonas, kotelio apačioje rausvas; perpjautas labai greitai ir smarkiai pamėlsta. Kotas geltonai oranžinis iki rausvo, su ryškiu tamsesniu tinkleliu su pailgomis akelėmis.

Auga nuo birželio iki spalio mėn. lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, dažniausiai po bukais, ąžuolais ir kėniais, taip pat parkuose po liepomis, dažniau kalkingoje dirvoje. Lenkijoje vidutiniškai dažnas.

Daugelis baravykų mėlynuoja, tarp jų ir nuodingi, o kai kuriuos egzempliorius sunku atskirti nuo giminingų rūšių, todėl pradedantiesiems jo nerekomenduojame. Žalias arba nepakankamai virtas sukelia apsinuodijimą maistu. Negalima derinti su alkoholiu.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5-20 cm; iš pradžių pusrutuliškas, vėliau plokščiai išgaubtas arba pagalvėlės formos. Paviršius lygus arba zomšinis, sausas, drėgnas lipnus; spalva nuo kreminės iki rusvai alyvinės (aprašymuose taip pat geltonai alyvinė iki alyvškai rudos, su raudonomis, oranžinėmis, violetinėmis ar rudomis dalimis); seni tamsėja. Luobelė stipriai suaugusi su trama; paspausta tamsėja.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai ilgi (1-2 cm), prie kotelio įlanksti, alyviniai (jaunų – šviesiai geltoni); perpjauti pamėlsta. Poros smulkios, iš pradžių geltonos, vėliau nuo oranžinių iki raudonų, labai senų – alyvinės; pažeistos intensyviai pamėlsta. Dažnai matomas vyno raudonumo sluoksnis tarp vamzdelių ir tramos (Bataille'io linija), bet ne visada.

Kotas

Aukštis 5-15 cm, storis 1-3 cm; jaunų statinės formos, vėliau buožės formos arba cilindriškas. Spalva nuo geltonos iki oranžinės-rausvos, pagrinde vyno raudonumo. Būdingas požymis: ryškus, tamsesnis (rūsčiai raudonas) tinklelis su pailgomis akelėmis.

Minkštimas

Tvirtas; kepurėlėje geltonas, kotelio apatinėje dalyje rausvas iki vyno raudonumo; perpjautas stipriai, tamsiai pamėlsta. Skonis švelnus, kvapas silpnas arba šiek tiek rūgštus. Žalios tramos ragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas alyvinis iki rusvai alyvinio. Sporos lygios, elipsiškos iki verpstiškų; matmenys 9-16 × 4,5-7 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai; santykis Q = 2,2).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas su lapuočiais medžiais: ąžuolu, buku, beržu, valgomuoju kaštonu; Čekijoje var. rubriceps po liepa. Auga pavieniui arba išsibarstę, daugiausia ant kalkingų dirvožemių (rečiau rūgščiuose); pagal kai kuriuos aprašymus taip pat su kėniu. Vaisiakūnius noriai užpuola vabzdžių lervos.

Paplitimas. Pagal kai kuriuos aprašymus: Šiaurės ir Centrinė Amerika, Europa, Japonija, Australija; kitų duomenimis, molekuliškai patvirtintas tik Europoje (Austrija, Kipras, Danija, Estija, Prancūzija, Italija, Juodkalnija, Švedija), o neeuropiniai pranešimai reikalauja patvirtinimo. Lenkijoje vidutiniškai dažnas. Teisiškai saugomas nėra (Dz.U. 2014 poz. 1408).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio mėn. (pagal kai kuriuos aprašymus iki lapkričio).

Su kuo galima supainioti?

• Neoboletus erythropus / N. luridiformis (kraujakotis baravykas) — Taip pat pamėlsta, bet kotas tinklelio neturi, o nusėtas smulkiais karmino raudonumo taškeliais; kepurėlė tamsiai ruda; auga smėlinguose dirvožemiuose po spygliuočiais.
• Suillellus queletii (Keleto baravykas) — Kotas visiškai be tinklelio, pagrinde vyno raudonumo.
• Rubroboletus satanas (šėtoninis baravykas) — Didesnis, stambesnis, kepurėlė šviesi, kitoks tinklelio raštas; trama pamėlsta silpniau, senų vaisiakūnių puvėsių kvapo. Laikomas nuodingu.
• Suillellus mendax — Labai panašus; kepurėlė labiau plaukuota, tinklelis silpnesnis ir dažnai apsiriboja viršutine kotelio dalimi, paprastai ant rūgščių dirvožemių; sporos ilgesnės (13-15 µm), santykis Q = 2,7.
• Imperator torosus — Retas; nurodomas kaip galima praeities apsinuodijimų po alkoholio priežastis (supainiojimas su baravyku paąžuolu). Išsamių skirtumų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas liaudyje nuo seno vadinamas perkūngrybiu, nes perlaužtas jo minkštimas akimirksniu pamėlynuoja tarytum perkūno trenktas.
• Mūsų šalies miškuose grybautojai jį dažnai klaidingai palaiko kur kas retesniu šėtonbaravykiu dėl panašaus raudono koto rašto ir mėlynuojančio minkštimo.
• Nors keletas kitų spalvotų baravykinių rūšių Lietuvoje yra griežtai saugomos, žalsvabrūvis baravykūnas nėra įrašytas į Raudonąją knygą ir dažnai aptinkamas po senais ąžuolais ar liepomis.