Suillus luteus

Aprašymas

Tikrasis kazlėkas (Suillus luteus) turi slidų, lipnų, blizgų 4–12 cm skersmens skrybėlaitę, šokoladiškai rudą arba gelsvai rudą, ir citrinos geltonumo vamzdelius. Lengviausia jį atpažinti pagal plėvinį žiedą ant kojelės, apačioje rudai violetinį, ir pagal rudus grūdelius virš žiedo.

Auga nuo gegužės iki rudens po pušimis, dažnai jaunuose pušynuose, Lenkijoje labai paplitęs. Šiltą rudenį jį galima rasti net gruodį.

Nuo Suillus granulatus skiriamas pagal žiedą ant kojelės. Prieš paruošiant nuo skrybėlaitės reikia nuimti gleivėtą odelę, o jauni egzemplioriai yra geresni nei seni, minkšti ir dažnai kirmėlėti. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm, retai iki 20 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai); jauni pusrutuliški arba kūgiški, vėliau išsilyginę. Spalva šokoladiškai ruda, kaštoninė, rūdinė, alyvuogiškai ruda arba tamsiai ruda, kartais gelsvai ruda. Odelė plika, lygi, gleivėta, lipni, blizganti net sausa, lengvai atsiskirianti nuo minkštimo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai 3–12 mm ilgio (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai), citrinos geltonumo, prisitvirtinę arba šiek tiek nusileidžiantys; jauniems vaisiakūniams padengti balta plėvine dalinio apvalkalo danga. Poros mažos (jauniems apie 3 per mm, subrendusiems 1–2), iš pradžių apvalios ir geltonos, vėliau kampuotos ir alyvuogiškos iki tamsiai geltonos; kartu su vamzdeliais lengvai atsiskiria nuo minkštimo.

Kotas

Aukštis 3–11 cm, storis 1–3 cm, cilindrinė, kieta ir pilna, šviesiai geltona, kartais šiek tiek sustorėjusiu pagrindu, be gumbo ir be makšties. Būdingas plėvinis, kabantis žiedas: viršuje balsvas, apačioje rudai violetinis; drėgnas drebutiškas. Virš žiedo kojelė su rudais liaukiniais taškeliais, žemiau žiedo nešvariai balta, kartais su gleivėtomis rusvomis juostelėmis.

Minkštimas

Balta gelsva iki baltos, iš pradžių kieta, vėliau minkšta, pažeista nekeičia spalvos (pagal kai kuriuos aprašymus tik kojelės apačioje šiek tiek parudavusi). Skonis malonus, kvapas neryškus. Mėsos grybų, dėl kurių nesate tikri, ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos rūdinė ochros, ochros arba molio spalvos (aprašymuose nurodomos skirtingos spalvos). Sporos lygios, pailgai elipsiškos, 7–11 × 2,5–4 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikorizė), daugiausia su pušimis (paprastąja, juodąja, makedonine P. peuce, Šiaurės Amerikoje raudonąja ir Veimuto pušimi); pionierinė rūšis, aptinkama jauniuose medynuose ir ankstyvosiose sukcesijos stadijose, teikia pirmenybę rūgščioms ir skurdžioms dirvoms. Gamina sideroforus; saugo pušis nuo sunkiųjų metalų toksiškumo.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis vidutinio klimato juostoje (natūraliai Eurazijoje nuo Airijos iki Korėjos), kartu su pušimis introdukuotas į abi Amerikas, pietinę Afriką, Australiją ir Naująją Zelandiją. Lenkijoje labai paplitęs. Įstatymais neapsaugotas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki rudens; šiltą rudenį ir vėlyvą žiemą gražių egzempliorių rasta net gruodžio viduryje.

Su kuo galima supainioti?

• Suillus granulatus (šilinis kazlėkas) — Nėra dalinio apvalkalo ir žiedo; jauni vaisiakūniai su pieniškais lašeliais ant porų; minkštimas gelsvas.
• Suillus collinitus — Taip pat auga po pušimis, bet skrybėlaitė šviesesnė ir nėra žiedo.
• Suillus grevillei (grakštusis kazlėkas) — Auga po maumedžiais; skrybėlaitė geltona.
• Gomphidius glutinosus (gličioji geltonpėdė, jauni vaisiakūniai) — Iš viršaus panašus, tačiau po skrybėlaite turi plokšteles, o ne vamzdelius.
• Suillus albidipes — Kai apvalkalas atsiskiria nuo kojelės, S. luteus vaisiakūniai gali jį primenti; S. albidipes kojelė neturi liaukinių taškelių.
• Suillus tridentinus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje griežtai saugoma), neįtraukta į Atlasą. Skrybėlaitė oranžinė iki rūdinės su tamsesniais plaušeliais, poros oranžinės; auga po maumedžiais, daugiausia kalkingose dirvose kalnuose. Nerinkti.
• Suillus sibiricus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje iš dalies saugoma), neįtraukta į Atlasą. Skrybėlaitė geltona su rusvomis dėmėmis, kojelė su rudais taškeliais; auga tik po sibirinėmis kedrinėmis pušimis (Lenkijoje Tatruose). Nerinkti.
• Suillus flavidus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje iš dalies saugoma), neįtraukta į Atlasą. Smulkus, šviesiai geltonas, gleivėtas, su drebutišku žiedu; pelkėse po pušimis, tarp rudmėgių. Nerinkti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas liaudyje vadinamas tepliuku (taip pat tepliu), nes jo gleivėta, lipni kepurėlės oda atrodo tarsi ištepta riebalais ar sviestu.
• Tepliukai Lietuvoje auga pušynuose, ypač jauname pušyne ir smėlingose bei sausesnėse vietose, todėl jų gausu ten, kur šalyje vyrauja pušynai.