Kad grybo nuotrauka tiktų atpažinimui, vieno kepurės kadro iš viršaus neužtenka. Tau reikia trijų nuotraukų: kepurės iš viršaus, kepurės apačios (lakštelių, vamzdelių ar dygliukų) ir nuo paklotės atidengtos kotelio apačios, nes būtent ten slypi požymiai, skiriantys mirtinai nuodingas rūšis nuo panašių. Prie to pridėk mastelį, gerą šviesą ir ramų foną. Kamera programėlėje Gribo žingsnis po žingsnio veda tave per šiuos tris kadrus. Tačiau nuo pat pradžių atmink: atpažinimas telefonu padeda mokytis, bet nėra nuosprendis. Jis nepakeičia grybų eksperto.
Kodėl vienos nuotraukos iš viršaus neužtenka?
Dažniausia grybo nuotrauka internete – ruda ar žalsva kepurė žolėje. Iš tokio kadro neįmanoma atskirti daugelio antrininkų porų. Kepurės būna panašios net visai skirtingų šeimų rūšių, o atpažinimą dažniausiai lemia:
- kepurės apačios sandara ir spalva,
- ar yra žiedas ir kokios jis formos,
- kotelio apačios išvaizda – makštis, gumbas, apvadas,
- raštas ar tinklelis ant kotelio,
- augimo vieta ir medžiai netoliese.
Pavyzdys: žalsvoji musmirė iš viršaus gali priminti ūmėdę, o skirtumas matyti tik apačioje ir prie kotelio pagrindo.
1 kadras: kepurė iš viršaus
Ši nuotrauka parodo kepurės spalvą, tekstūrą ir paviršių.
- Fotografuok statmenai iš viršaus, kad kepurė užpildytų didžiąją kadro dalį.
- Atkreipk dėmesį, ar matyti žvynelių, karpelių, plaušelių, gleivių, rievėto krašto.
- Atsargiai nuimk prilipusius lapus ar spyglius, bet netrink kepurės per jėgą – gali nuvalyti šydo likučius, o tai svarbus požymis.
2 kadras: kepurės apačia
Apačia apie grybą pasako daugiausia. Parodyk, ar tai lakšteliai, vamzdeliai, ar dygliukai, kokios jie spalvos ir kaip jungiasi su koteliu.
- Jei grybas auga, pritūpk žemai ir fotografuok iš apačios, iš šono.
- Jei grybas jau nuskintas, palenk jį taip, kad matytųsi ir kepurės apačia, ir viršutinė kotelio dalis su žiedu.
- Pasistenk, kad nuotraukoje matytųsi vieta, kur lakšteliai susiliečia su koteliu – ar jie laisvi, prisitvirtinę, ar nubėgantys.
3 kadras: kotelio apačia
Tai svarbiausias kadras saugumui ir dažniausiai praleidžiamas. Musmirės prie pagrindo turi gumbą, dažnai pasislėpusį žemėje ir apgaubtą makštimi. Peiliu prie žemės nupjautas grybas šį požymį praranda negrįžtamai.
- Atsargiai atstumk paklotę aplink kotelio apačią arba išsuk visą vaisiakūnį.
- Nufotografuok pagrindą iš arti, iš šono – taip, kad matytųsi, ar yra makštis, gumbas ar apvadas.
- Jei makštis nutrūko, paieškok jos žemėje ir taip pat parodyk.
Saugomų rūšių nerauk ir negadink – pakanka augančio grybo nuotraukų. Daugelyje šalių kai kurie grybai saugomi įstatymu, tad pasidomėk taisyklėmis ten, kur grybauji.
Papildomi kadrai, kurie labai padeda
- Visas grybas iš šono – kepurės ir kotelio proporcijos, žiedas, raštas ant kotelio.
- Pjūvis (jei grybas nuskintas) – minkštimo spalva ir ar jis keičia spalvą perpjovus, pavyzdžiui, mėlynuoja.
- Augavietė – platesnis kadras su medžiais, substratu, kelmu, kekele. Daug rūšių auga tik po tam tikrais medžiais arba tik ant medienos.
Kaip parodyti mastelį?
Grybo dydis – svarbus požymis, bet nuotraukoje iš arti jo nesimato. Padėk šalia ką nors žinomo dydžio: monetą, liniuotę, kišeninį peiliuką, žiebtuvėlį. Tiks ir ranka, bet nepažįstamų grybų geriau neliesk plikomis rankomis, o po sąlyčio su jais nusiplauk rankas.
Šviesa: dienos ir išsklaidyta
- Geriausia išsklaidyta šviesa – debesuota diena arba medžių šešėlis.
- Venk blykstės iš arti. Ji pereksponuoja šviesias kepures ir lakštelius, suplokština tekstūrą ir iškraipo spalvas.
- Venk ryškios saulės – ji kuria kietus šešėlius ir išdegina šviesias vietas.
- Saugok spalvas. Tankiame miške nuotraukos lengvai išeina žalsvos ar gelsvos. Jei kas nors atrodo kitaip nei iš tikrųjų, užsirašyk tikrąją spalvą.
Fonas ir ryškumas
- Ramus ir kontrastingas fonas. Tamsi paklotė gerai išryškina šviesius grybus, o šviesus popieriaus lapas ar šviesus medžio lapas – tamsius. Venk margų pirštinių ir spalvotų krepšių.
- Ryškumas ant grybo. Telefone bakstelėk ekraną toje vietoje, kur grybas. Neik per arti – daug kamerų tada praranda ryškumą.
- Stabilumas. Atremk alkūnes į kelius arba telefoną į kamieną.
Ko nuotrauka neparodys?
Kai kurių požymių nufotografuoti neįmanoma: kvapo, minkštimo konsistencijos, sporų miltelių spalvos. Verta juos užsirašyti radinio aprašyme. Kvapą vertink uosdamas; niekada neragauk nepažįstamų grybų liežuviu. Daugiau apie požymius, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, perskaitysi straipsnyje kaip atpažinti grybus – pagrindai.
Kaip tai daro programėlė Gribo?
Gribo kamera neleidžia pasitenkinti vienu kadru: ji veda tave per tris nuotraukas – kepurę iš viršaus, apačią ir kotelio apačią. Taip modelis gauna daugiau informacijos, o tu iš karto mokaisi žiūrėti į grybą kaip patyręs grybautojas. Jei nori sužinoti, kaip radiniai susiję su pėdsakų taškais, rangais ir trofėjais, apie tai parašyta puslapyje Kaip pradėti.
Vis dėlto atpažinimo rezultatas visada yra tik užuomina. Nuotrauka gali būti neryški, rūšys gali skirtis požymiu, kurio nuotraukoje nesimato, o modelis gali suklysti. Todėl:
- Ar grybą galima valgyti, sprendžia grybų ekspertas. Programėlė to nenusprendžia. Pavyzdžiui, Lenkijoje sanitarinės stotys grybus įvertina nemokamai, o ekspertas apžiūri egzempliorius gyvai, ne nuotraukas. Daugiau skiltyje saugumas.
- Įtaręs apsinuodijimą, skambink 112, išsaugok grybų likučius ir nuvežk juos į ligoninę. Telefono nuotraukos tada irgi gali praversti.
Gera nuotrauka padeda mokytis ir dalytis radiniais su išvykos draugais, bet galutinį sprendimą priima žmogus, apžiūrėjęs grybą savo akimis.
Dažni klausimai
Kokias nuotraukas padaryti, kad atpažinčiau grybą?
Minimumas – trys kadrai: kepurė iš viršaus, kepurės apačia su lakšteliais ar vamzdeliais ir nuo paklotės atidengta kotelio apačia. Padeda ir vaizdas iš šono, pjūvis bei aplinkos kadras su medžiais.
Ar programėlė atpažins grybą iš nuotraukos 100 procentų?
Ne. Jokia programėlė nesuteikia tikrumo, nes daug rūšių skiriasi požymiais, kurių nuotraukoje nesimato, pavyzdžiui, kvapu ar sporų miltelių spalva. Rezultatą laikyk užuomina mokymuisi, o ne nuosprendžiu.
Ar grybų ekspertas įvertins grybą iš nuotraukos?
Saugiam įvertinimui grybą reikia pamatyti gyvai – visą, su kotelio apačia. Pavyzdžiui, Lenkijoje sanitarinių stočių grybų ekspertai vertina atneštus egzempliorius, o ne nuotraukas.
Kodėl fotografuojant grybus nereikėtų naudoti blykstės?
Blykstė iš arti pereksponuoja šviesius paviršius, suplokština tekstūrą ir pakeičia spalvas, o kepurės ar lakštelių spalva dažnai būna esminis požymis. Geriau tinka išsklaidyta dienos šviesa, pavyzdžiui, šešėlyje.