Grybautojo kalendorius – kas auga kurį mėnesį Lenkijoje

Lenkijoje grybai auga ištisus metus, bet kiekvienas metų laikas turi savo būdingų rūšių. Pavasarį pasirodo briedžiukai ir klastingi bobausiai, vasarą voveraitės ir Boletus reticulatus, sezono pikas būna rugsėjį ir spalį, vėlyvą rudenį vyrauja kelmučiai ir Tricholoma genties grybai, o žiemą – kai ateina atlydys – Flammulina velutipes ir Auricularia auricula-judae. Tik atmink, kad šis kalendorius apytikslis: ar miške kas nors išdygs, lemia paskutinių savaičių orai, regionas ir aukštis virš jūros lygio.

Mėnuo po mėnesio – trumpa apžvalga

Mėnesiai pasiskirsto taip:

• žiema: sausis, vasaris, gruodis,
• pavasaris: kovas, balandis, gegužė,
• vasara: birželis, liepa, rugpjūtis,
• ruduo: rugsėjis, spalis, lapkritis.

Kas auga pavasarį? (kovas, balandis, gegužė)

Pavasaris grybautojui yra metas stebėti ir būti atsargiam.

Briedžiukai – tik nuotraukoms

Briedžiukai, tarp jų Morchella esculenta ir kūginis briedžiukas (Morchella conica), paprastai pasirodo nuo kovo iki gegužės paupių miškuose, parkuose, soduose ir miškų pakraščiuose. Jų kepurės primena korį. Lenkijoje tai saugomos rūšys – jų nerenkame, paliekame miške. Tas pats galioja ir Verpa bohemica. Daugelyje šalių dalis grybų rūšių saugoma įstatymu, todėl pasitikrink taisykles ten, kur grybauji.

Paprastasis bobausis – didžiausias pavasario pavojus

Paprastasis bobausis auga ankstyvą pavasarį, dažniausiai pušynuose smėlėtame dirvožemyje. Jo kaštoninio rudumo kepurė susiraukšlėjusi kaip smegenys, todėl jis kartais painiojamas su briedžiukais. Jis mirtinai nuodingas. Tad su klostuotomis kepurėmis pavasario grybų reikia vengti: briedžiukai saugomi, o bobausis gali nužudyti.

Kitos pavasario rūšys

Nuo balandžio pievose, krūmynuose ir soduose gali rasti Calocybe gambosa. Dėmesio: panašiai atrodo nuodingos plaušabudės, kurios pasirodo šiek tiek vėliau. Pavasario pabaigoje ant lapuočių kamienų auga žvynuotoji kempė (Cerioporus squamosus), o lapuočių miškuose gali pasitaikyti Lenkijoje reta pavasarinė musmirė – balta ir mirtinai nuodinga.

Kas auga vasarą? (birželis, liepa, rugpjūtis)

Vasara – tikrojo sezono pradžia, ypač po šiltų perkūnijos liūčių.

• Voveraitės – nuo vasaros pradžios pasirodo spygliuočių ir mišriuose miškuose. Vietoj įprastų lakštelių jos turi būdingas klostes. Saugokis panašių netikrųjų voveraičių (Hygrophoropsis aurantiaca).
• Boletus reticulatus – vadinamas vasariniu baravyku, auga po ąžuolais ir bukais, dažnai kaip vienas pirmųjų metų baravykų.
• Lepšiai ir ūmėdės – po beržais, skroblais, mišriuose miškuose.
• Didysis žvynabudis – nuo vasaros pabaigos miškų pakraščiuose, laukymėse ir pievose.
• Laetiporus sulphureus – ryškiai geltoni vaisiakūniai ant lapuočių kamienų.

Vasarą prasideda ir žalsvosios musmirės sezonas – tai pavojingiausias grybas Lenkijoje. Ji paprastai pasirodo nuo liepos lapuočių ir mišriuose miškuose. Kiekvieną grybą baltais lakšteliais apžiūrėk kartu su kotu ir jo pagrindu.

Sezono pikas: rugsėjis ir spalis

Šių mėnesių laukia kiekvienas grybautojas. Esant drėgniems, vidutiniškai šiltiems orams, miškas gali tiesiog pasipilti grybais.

Šiuo metu rasi, be kita ko:

• baravykų (Boletus edulis) ir pušinių baravykų,
• kaštoninių baravykų, krepšiuose dažnai gausiausių,
• kazlėkų po pušimis ir maumedžiais,
• rudmėsių ir kitų piengrybių po pušimis ir eglėmis,
• didžiųjų žvynabudžių miškų pakraščiuose,
• kelmučių, kurie paprastai pradeda dygti rugsėjį.

Tačiau sezono pikas – tai ir apsinuodijimų pikas. Tuomet miškuose daugiausia ir grybautojų, ir nuodingų grybų, tarp jų musmirių. Gausus derlius vilioja skubėti – o skuba yra blogiausias grybautojo patarėjas.

Vėlyvas ruduo: lapkritis ir gruodžio pradžia

Kai naktys tampa šaltos, o pirmosios šalnos pakanda žolę, sezonas toli gražu nesibaigia.

• Kelmučiai – kekės ant kelmų, šaknų ir prie medžių pagrindo, dažnai iki pat lapkričio. Atmink jų nuodinguosius antrininkus: sierageltę kelmabudę ir mirtinai nuodingą Galerina marginata.
• Tricholoma genties grybai – be kita ko, Tricholoma portentosum ir pelėkė (Tricholoma terreum) pušynuose. Atsargiai su žaliuoke (Tricholoma equestre), kuri šiandien laikoma pavojingu grybu.
• Cortinarius caperatus – auga vasaros pabaigoje ir rudenį, dažnai pušynuose su mėlynėmis.
• Juodasis piltuvėlis – tamsūs, piltuvo formos vaisiakūniai lapuočių miškuose.
• Kreivabudės – ant lapuočių kamienų, net ir vėsiu oru.

Vėlyvą rudenį auga ir nuodingas Clitocybe nebularis, kartais paklotėje sudarantis ištisus ratus.

Ar žiemą auga grybai? (gruodis, sausis, vasaris)

Taip, kai kurie grybai auga ir žiemą.

• Flammulina velutipes – auga kekėmis ant negyvos lapuočių medienos, jos vaisiakūniai atlaiko šaltį ir atlydžio metu gali „atgyti“. Turi oranžiškai rudą, lipnią kepurę ir aksominį, žemyn tamsėjantį kotą.
• Auricularia auricula-judae – drebučių konsistencijos, ausį primenantys vaisiakūniai, dažniausiai ant juodojo šeivamedžio šakų. Ją galima rasti beveik ištisus metus, bet geriausiai matyti šaltais, drėgnais mėnesiais.
• Kreivabudės – švelniomis žiemomis auga ant kamienų ir rąstų.
• Kempės – vaisiakūniai ant medžių, pavyzdžiui, Fomes fomentarius ar Trametes versicolor, matomi ištisus metus. Tai ne grybai krepšiui, bet tinka mokytis ir fotografuoti.

Kaip naudotis grybautojo kalendoriumi?

• Datas laikyk apytikslėmis. Šiltas ruduo sezoną nukelia, sausas gali jį sutrumpinti, o kalnuose viskas vyksta kitu ritmu.
• Žiūrėk į paskutinių savaičių orus, ne vien į kalendorių. Po gausių liūčių grybai paprastai pasirodo po kelių dienų ar poros savaičių.
• Naudokis Gribo atlasu – rūšių aprašymuose nurodyta, kokių antrininkų saugotis.
• Saugomas rūšis palik miške.

Svarbiausia taisyklė: atpažinimas iš nuotraukos ar programėlėje nepakeičia grybų eksperto. Ar grybą galima valgyti, sprendžia grybų ekspertas ar mikologas, apžiūrėjęs jį asmeniškai – Lenkijoje, pavyzdžiui, grybus nemokamai įvertina sanitarinės epidemiologinės stotys. Įtarus apsinuodijimą, skambink 112 ir grybų likučius pasiimk į ligoninę.