Grybavimas – lenkų tradicija nuo „Pono Tado“ iki šių dienų

Grzybobranie (grybavimas) yra viena labiausiai lenkiškų tradicijų: rugsėjo kėlimasis auštant, pintas krepšelis, šeimos „slaptos vietos“, perduodamos iš kartos į kartą, ir tylios lenktynės, kas ras pirmąjį prawdziwek. Lenkija priklauso šalims, kuriose grybai yra kultūros, o ne tik gamtos dalis. Garsiausias literatūrinis šios tradicijos pėdsakas – grybavimo scena „Pono Tado“ III knygoje, o liaudiški pavadinimai – prawdziwek, kozak, maślak, rydz, gąska, kania, podgrzybek – iki šiol gyvi kasdienėje lenkų kalboje.

Kodėl Lenkija yra grybautojų šalis?

XX amžiaus viduryje amerikiečių tyrėjas R. Gordonas Wassonas ir jo žmona Valentina pasiūlė skirstyti tautas į mikofilus, t. y. žmones, kurie grybus myli, pažįsta ir renka, ir mikofobus, kurie į juos žiūri su nepasitikėjimu ar nemėgsta jų. Slavai, tarp jų ir lenkai, šiame skirstyme yra klasikinis mikofilų pavyzdys.

Prie to prisidėjo keli dalykai:

• Daug miškų – miškai dengia beveik trečdalį Lenkijos, ir dauguma jų prieinami visiems.
• Šeimoje perduodamos žinios – vaikai grybų mokosi iš tėvų ir senelių, dažnai dar prieš išmokdami medžių pavadinimus.
• Grybavimas kaip bendras renginys – kartu išvykti, pasikalbėti, palyginti krepšelius.
• Sezoniškumas – rudeninis grybų antplūdis turi kažko iš šventės, kurios laukiama visus metus.

Grybavimas „Pone Tade“

Žinomiausias grybavimo aprašymas lenkų literatūroje yra Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ III knygoje, pavadintoje „Umizgi“ (apytiksliai „Meilinimasis“). Soplicavos gyventojai ir svečiai išsiruošia į mišką grybauti. Tai ne tik atsargų rinkimas – tai visuomeninis renginys, kuriame grybai tampa pretekstu susitikimams, flirtui ir smulkioms intrigoms.

Mickevičius mišką ir jo grybų gyventojus aprašo su akivaizdžiu švelnumu: vardija rūšį po rūšies, suteikia joms charakterį, primena, kurių grybautojai ieško, o kurias aplenkia. Šalia vystosi pagrindinių veikėjų – Tado, Telimenos, Grafo – istorijos, tarp jų garsioji scena miško kampelyje, vadinamame Świątynia dumania („Apmąstymų šventykla“). Grybavimas tampa fonu, kuriame matyti visas bajorų dvaro visuomeninis gyvenimas.

Scena rodo, kad jau XIX amžiaus pirmojoje pusėje grybavimas lenkų kultūroje buvo kažkas savaime suprantamo ir bendro – užsiėmimas, jungęs kartas ir luomus. Verta paskaityti originalą: tai vienas labiausiai „miškiškų“ lenkų poezijos fragmentų.

Liaudiški grybų pavadinimai

Lenkų grybautojai retai vartoja oficialius rūšių pavadinimus. Miške gyvi liaudiški pavadinimai – trumpi, jaukūs ir labai skirtingi priklausomai nuo regiono.

• Prawdziwek – baravykas (Boletus edulis). Pavadinimas siejamas su įsitikinimu, kad tai „tikrasis“ grybas (prawdziwy reiškia „tikras“), labiausiai ieškomas miške. Jis dar vadinamas tiesiog borowik.
• Kozak – Leccinum genties grybai, visų pirma lepšis, augantis po beržais, ir raudonviršis, dar vadinamas czerwoniak („raudonasis“).
• Maślak – kazlėkai (Suillus), atpažįstami iš slidžios, tarsi riebalais pateptos kepurėlės odelės (masło reiškia „sviestas“).
• Rydz – rudmėsė, kuri pažeista išskiria oranžinį pienelį.
• Gąska – bendras daugelio Tricholoma genties rūšių pavadinimas. Dėmesio: anksčiau dažnai rinktas Tricholoma equestre šiandien laikomas pavojingu.
• Kania ir sowa – didysis žvynabudis, didelis grybas su kepure, panašia į skėtį. Daugelyje regionų jis vadinamas sowa („pelėda“).
• Podgrzybek – Imleria badia, vienas dažniausių grybų lenkų krepšeliuose.
• Kurka – voveraitė (Cantharellus cibarius), kurią kiekvienas pažįsta iš geltonos spalvos.

Tie patys žodžiai skirtingose Lenkijos vietose gali reikšti skirtingas rūšis. Todėl Gribo atlase prie kiekvienos rūšies visada nurodomas lotyniškas pavadinimas.

Grybautojų papročiai

Lenkų grybavimas turi savo nerašytą kodeksą, išgyvenusį kartų kartas:

• Išėjimas auštant – kas pirmas, tas laimi. Ankstyvas rytas – tai ir vėsesnis oras, ir rasa miške.
• Pintas krepšelis – grybai jame kvėpuoja ir nesusispaudžia, kitaip nei plastikiniuose maišeliuose.
• Peiliukas ir lazda – lazda padeda praskleisti lapus, o peiliukas – nuvalyti grybą.
• Slaptos vietos – šeimos vietos, apie kurias nepasakojama svetimiems, o kartais net kaimynams.
• Varžymasis – kas ras pirmąjį prawdziwek, kas parneš daugiausia, kas užtiks didžiausią kania.
• Pasakojimai – istorijos apie „tokį grybą, kad netilpo į krepšelį“, perduodamos metų metus.

Gribo programėlėje šie papročiai įgauna modernią formą: tavo vietų žemėlapis, ekspedicijos su draugais, trofėjai ir rangai, kurie auga kartu su tavimi, – su atskiromis rangų kopėčiomis kiekvienam grybautojo profiliui. Dvasia ta pati – bendras nuotykis ir truputis sveiko varžymosi.

Tradicija nėra tas pats, kas saugumas

Vieną dalyką reikia pasakyti tiesiai: tai, kad kažką rinko mūsų seneliai, nereiškia, kad tai saugu. Žinios apie grybus keičiasi.

• Olszówka, t. y. Paxillus involutus, Lenkijoje kartų kartas buvo populiarus krepšelio grybas. Šiandien žinoma, kad jis gali sukelti pavojingą imuninę reakciją, ardančią raudonuosius kraujo kūnelius, – net žmonėms, kuriems anksčiau su juo problemų nebuvo.
• Gąska zielonka, Tricholoma equestre, ilgą laiką buvo noriai renkama, tačiau po aprašytų sunkių apsinuodijimų šiandien laikoma pavojinga.
• Namų testai – sidabrinis šaukštelis, svogūnas, sraigių pėdsakai ant kepurėlės – tai mitai, kurie neatskiria nuodingų grybų nuo kitų.

Todėl geras grybavimas sujungia tradiciją su naujausiomis žiniomis. Rink tik tas rūšis, kurias pažįsti be jokių abejonių. Daugelyje šalių dalis rūšių saugomos įstatymu – palik jas miške. Kiekvieną neaiškų egzempliorių parodyk mikologui ar grybų ekspertui – Lenkijoje, pavyzdžiui, grybus nemokamai įvertina sanitarinės epidemiologinės stotys, – nes ar grybą galima valgyti, sprendžia būtent grybų ekspertas. Daugiau skiltyje saugumas.

Įtaręs apsinuodijimą, skambink 112 ir nuvežk grybų likučius į ligoninę. Jei tik pradedi savo grybavimo nuotykius, perskaityk mūsų grybų atpažinimo pagrindus — ir leiskis įtraukiamas tradicijos, kuri Lenkijoje turi šimtus metų.

Šaltiniai

• Pan Tadeusz – Vikipedija (lenkų k.)