Lactarius deliciosus

Aprašymas

Pušyninė rudmėsė (Lactarius deliciosus) turi 4–12 cm skersmens kepurėlę, mėsos raudonumo arba oranžinę, su ryškiomis koncentrinėmis zonomis; seni egzemplioriai piltuvėlio formos su užsirietusiu kraštu. Oranžiniai lakšteliai ir pieniškos sultys pažeisti arba bėgant laikui patampa žali, o kotas trumpas, su įdubusiomis dėmėmis ir viduje tuščiaviduris.

Auga nuo rugpjūčio iki lapkričio po pušimis, spygliuočių miškuose ir jaunuolynuose smėlinguose dirvožemiuose. Lenkijoje jis yra dažnas.

Jis skiriasi nuo panašių piengrybių savo augaviete po pušimi, ryškiu kepurėlės zoniškumu ir žaliuojančiomis pieniškomis sultimis bei minkštimu. Tie, kurie turi baltas pieniškas sultis, yra Lactarius torminosus arba Lactarius porninsis, kurių nereikėtų rinkti maistui. Visas Lactarius deliciosus rūšis sunku atskirti vien tik pagal išvaizdą, todėl atkreipkite dėmesį į medį ir pieniškų sulčių spalvą.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–20 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai); jauni egzemplioriai iškili su užsirietusiu kraštu, vėliau įdubę su seklia įduba, seni – piltuvėlio formos. Spalva mėsos raudonumo arba oranžinės atspalvių (pagal kai kurius aprašus morkų oranžumo), kartais su žalios spalvos priemaiša. Paviršius koncentroniškai zonuotas, kartais su įdubusiomis dėmėmis, drėgnas – gleivėtas arba lipnus.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai oranžiniai geltoni, kepurėlės spalvos, įvairaus ilgio, tankūs, tiesiai priaugti arba šiek tiek nuaugantys, ploni ir trapūs. Pažeisti patampa žali.

Kotas

Ilgis 2–8 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai), storis 1–2,5 cm; kepurėlės spalvos arba šviesesnis, su tamsesnėmis įdubusiomis dėmėmis. Cilindrinis, iš pradžių pilnas, vėliau tuščiaviduris, ties pagrindu susiaurėjęs; prisigėręs pieniškų sulčių. Jokio žiedo ar makšties nėra.

Minkštimas

Šviesiai oranžinė, tanki, subrendusiuose vaisiakūniuose trapi, su netaisyklingu lūžiu (apvalios ląstelės, sferocistos). Pažeistos patampa žalios. Pieniškos sultys ryškiai oranžinės, ore šviesėja, pagal kai kurius aprašus taip pat patampa žalios; skonio švelnaus su kartoku poskoniu. Trama šiek tiek kartoka ir aštura, kvapas salstelėjęs, vaisinis. Grybų, kuriais nesate tikri, tramos ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai ochrinis arba kreminis (aprašuose pateikiamos skirtingos spalvos). Sporos plačiai ovalios, 7,1–9,1 × 6–7,5 µm, su karpomis, sujungtomis įvairaus storio jungčių tinkleliu.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Žemės mikorizinis grybas (ektomikoriza), daugiausia su pušimis (Pinus sp.); spygliuočių miškuose ir jaunuolynuose, ant smėlingų ir rūgščių dirvožemio.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zona; natūraliai Europoje (įskaitant Viduržemio jūros baseiną), įvežtas su pušimis, be kita ko, į Čilę, Australiją, Naująją Zelandiją ir Pietų Afriką. Dažnas Lenkijoje. Teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo rugpjūčio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Lactarius deterrimus — Auga išimtinai po eglėmis; pieniškos sultys po maždaug 30 min. pasikeičia į raudonai violetines.
• Lactarius salmonicolor — Auga po kėniais; pažeistas niekada nepatampa žalio.
• Lactarius semisanguifluus — Kepurėlė labiau alyvuogių žalumo; pieniškos sultys džiūnant tampa vyno raudonumo.
• Lactarius sanguifluus — Pieniškos sultys vyno raudonumo, lakšteliai panašiai šiek tiek nusispalvinę.
• Lactarius porninsis — Auga išimtinai po maumedžiais; pieniškos sultys baltos; pagal kai kurius aprašus šiek tiek nuodingas.
• Lactarius torminosus — Plaukeliai ant kepurėlės krašto, deginantis skonis ir baltos pieniškos sultys; daugelyje Europos šalių laikomas nuodingu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas tikrąja rudmėse, o tarmėse ir tautosakoje nuo seno žinomas kaip „ryžikas“ arba „ruduokė“.
• Mūsų šalyje rudmėsės ypač gausiai auga Dzūkijos ir pajūrio smėlėtuose pušynuose bei jaunuolynuose po paprastosiomis pušimis.
• Lietuvos miškuose mažiau patyrę grybautojai tikrąją rudmėsę neretai supainioja su eglinėmis rudmėsėmis, kurios paplitusios po eglėmis ir turi tamsesnį, greičiau žaliuojantį vaisiakūnį.