Amanita pantherina

Aprašymas

Margoji musmirė turi rudą, dažniausiai 4–12 cm skersmens kepurėlę, padengta baltomis plutelėmis, su ryškiai vagotu kraštu. Lakšteliai balti ir laisvi, o baltas kotas turi lygų, plėvinį žiedą ir nedidelį gumbą su keliais apvadais pagrinde. Trama balta ir pažeista nekeičia spalvos.

Auga nuo birželio iki spalio, dažniausiai lapuočių miškuose, rečiau spygliuočių, pavieniui arba nedidelėse grupėse. Lenkijoje ji yra dažna.

Ji dažniausiai painiojama su rausvąja musmire ir pilkšvąja musmire; ją galima atskirti iš lygaus žiedo, pagrindo su apvadais, vagoto kepurėlės krašto ir tramos raudonavimo nebuvimo. Tai nuodingas grybas, šaltinių duomenimis, nuodingesnis už paprastąją musmirę. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm (aprašuose taip pat nurodoma 5–18 cm); jaunų – rutuliška arba pusrutuliška, vėliau iškili iki paplokščios. Spalva pilkai rusva, ruda arba rusvai geltona, kalnuose kartais juosvai ruda. Padengta baltais, lengvai nusitrinančiais lopinėliais (šydo liekanomis), odelė lengvai lupasi, drėgna – lipni. Kraštas ryškiai vagotas – tai bruožas, skiriantis ją nuo raustančiosios musmirės ir pilkšvosios musmirės.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, balti (pagal kai kuriuos aprašus seni pagelsta), laisvi prie koto, nepriaugę.

Kotas

Aukštis 5–15 cm, storis 1–2 cm (aprašuose taip pat nurodoma 0,6–3 cm); jauni – balti, stori ir masyvūs, vėliau laibai, cilindriški, viduje tuščiaviduriai. Pagrindas su nedideliu gumbu, pasibaigiančiu keliais apvadais (apatinėje gumbo dalyje esanti apykaklės ar žiedo pavidalo makštis, balta, pagal kai kuriuos aprašus seni pagelsta) – bruožas, skiriantis ją nuo panašių musmirių. Žiedas plėvinis, lygus (nevagotas), senesniuose vaisiakūniuose išnyksta.

Minkštimas

Balta, trapi, pažeista nekeičia spalvos (neparausta, kitaip nei raustančioji musmirė). Kvapas šiek tiek ridikų arba žalios bulvės, skonis švelnus, salstelėjęs-šlykštus. Skonio negalima bandyti; neragaukite šio ar kito įtartino grybo tramos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, plačiai elipsiškos iki elipsiškų, retai rutuliškos, neamiloidinės; dydis 9–12 × 7–9 µm (aprašuose taip pat nurodoma 8–14 × 6–10 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Ektomikorizinis grybas, susijęs su medžiais; auga lapuočių miškuose (ypač po bukais), rečiau spygliuočių, retai pievose; pavieniui arba nedidelėse grupėse, lygumose ir kalnuose.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis vidutinio klimato juostoje; Pietų pusrutulyje – Australijoje ir su medžiais įvežtas – Pietų Afrikoje. Lenkijoje laikomas dažnu (Europos mastu kartais apibūdinamas kaip nedažnas). Teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio (aprašuose taip pat nurodoma: vėlyva vasara ir ruduo).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita rubescens (rausvoji musmirė) — Pažeista trama parausta, žiedas vagotas (viršutinėje pusėje vagotas), kepurė turi rausvą atspalvį ir nevagotą kraštą, o gumbas yra kitokios formos (nėra makšties apvadų).
• Amanita excelsa (pilkšvoji musmirė) — Žiedas vagotas, gumbo forma kitokia, kepurėlės kraštas ryškiai nevagotas.
• Amanita franchetii (Franšo musmirė) — Žiedas ant koto geltonas.
• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Skėtinė žvynabudė kartais su ja painiojama; skėtinė žvynabudė turi judamą dvigubą žiedą ir gyvatės raštą ant koto, neturi makšties ar gumbo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis vadinama margąja musmire dėl tamsiai rudą kepurėlę nusėjusių baltų lopinėlių, primenančių dėmėtą plėšrūno kailio raštą.
• Lietuvos miškuose margoji musmirė sutinkama nevienodai dažnai ir labiausiai mėgsta pietinės bei rytinės šalies dalies lapuočių bei mišrius miškus, ypač ąžuolynus.
• Lietuvos gamtoje ji kartais supainiojama su pilkšvąja musmire, tačiau nuo jos skiriasi aiškiai rumbuotu kepurėlės kraštu ir specifine laiptuota gumbelio išnara.