Boletus aereus

Aprašymas

Bronzinis baravykas (Boletus aereus) yra stambus, kundūrus baravykas tamsia, aksominia kepurėle, paprastai 15–20 cm skersmens, kurios spalva svyruoja nuo tamsiai rudos iki purpuriškai rudos, dažnai su variniais dėmėmis. Apatinę pusę sudaro smulkūs poreliai, iš pradžių balti, vėliau įgaunantys geltoną, o senstant – žalią spalvą. Kotas storas, statinės formos, rusvas, padengtas tamsiu tinklišku raštu. Baltas minkštimas maloniai kvepia riešutais ir perpjautas nekeičia spalvos.

Auga šiltuose lapuočių miškuose ir parkuose, po ąžuolais, bukais ir valgomaisiais kaštonais, nuo gegužės iki rugsėjo. Lenkijoje labai retas ir įtrauktas į Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis.

Labiausiai painiojamas su kitais baravykais iš tikrojo baravyko grupės. Vasarinis baravykas turi šviesesnę kepurėlę ir ryškesnį, šviesų koto tinklelį, o tikrinis baravykas yra šviesesnis, o jo kotas be tamsaus tinklelio. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo paprastai 15–20 cm, iki 30 cm (užfiksuoti ir iki 40 cm egzemplioriai); stora, mėsinga, kartais raukšlėta. Jaunų grybų pusrutulio formos, vėliau išgaubta, galiausiai plokščia. Paviršius sausas, iš pradžių šiek tiek aksominis, vėliau lygus ir plikas, kartais įtrūkęs. Spalva tamsiai ruda, kaštoninė, pilkšvai ruda arba purpuriškai ruda, dažnai su variniais, auksiniais arba alyvuogių spalvos dryžiais.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai iki 3 cm ilgio, lengvai atsiskiria nuo kepurėlės minkštimo; jaunų vaisiakūnių balti arba kreminiai, senesnių – gelsvai alyvuogių iki alyvuogių žalios spalvos. Poreliai smulkūs, apvalūs, jauni baltoki, senstant tampa gelsvi iki žalsvai geltonų; pažeisti gali tapti vyno spalvos (aprašymuose spalvos pokytis skiriasi).

Kotas

Aukštis 5–15 cm, storis 2–5 cm, paprastai trumpesnis už kepurėlės skersmenį. Jaunų vaisiakūnių statinės formos ir patinęs, vėliau buozdiškas arba cilindriškas, prie pagrindo susiaurėjęs. Spalva nuo baltoko per šviesiai rudą ir kaštoninę iki rausvai rudos, padengtas rusvu arba vienspalviu tinkleliu. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltas, rusvas tik po kepurėlės odele; iš pradžių labai kietas, vėliau minkštesnis. Veikiamas oro nekeičia spalvos. Kvapas grybų, ryškus, primenantis lazdyno riešutus; skonis švelnus, šiek tiek saldus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas alyvuogių iki alyvuogių rudos spalvos. Sporos lygios, verpstės formos, paprastai 13–16 × 4–5 µm (aprašymuose pateikiami platesni intervalai, iki 10,5–19 × 4–7 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikorizė) su lapuočiais medžiais ir krūmais, ypač su ąžuolais (įskaitant kamštinį ąžuolą), bukais ir valgomuoju kaštonu, taip pat su žemuoge arbutu, viržiais ir diemedžiais; teikia pirmenybę rūgščioms dirvoms. Šilumamėgė rūšis; vaisiakūniai dažniausiai pasirodo karštais vasaros ir rudens laikotarpiais. Auga ir pakelėse bei parkuose.

Paplitimas. Europa (daugiausia Viduržemio jūros baseinas ir pietryčių regionai; kitur reta), Šiaurės Afrika; pagal kai kuriuos aprašymus – ir Šiaurės Amerika, Korėja bei Japonija, nors naujesni molekuliniai tyrimai rodo, kad Azijos ir kai kurie Šiaurės Amerikos baravykai yra kitos rūšys. Lenkijoje labai retas, įtrauktas į Lenkijos augalų ir grybų Raudonąją knygą E kategorija (nykstantis, kritiškai grėsmės patiriantis); taip pat įtrauktas į raudonuosius sąrašus, be kita ko, Čekijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lietuvoje, Norvegijoje ir Nyderlanduose. Lenkijoje teisiškai nesaugomas (Dz.U. 2014 poz. 1408).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki rugsėjo (Viduržemio jūros regionuose – ir rudenį, o vietomis net žiemą).

Su kuo galima supainioti?

• Boletus reticulatus (vasarinis baravykas) — Šviesesnė, dažnai įtrūkusi kepurėlė be kaštoninės rudos ir juosvų atspalvių; šviesesnis kotas su ryškesniu, balkšvu tinkleliu, dažnai siekiančiu pagrindą.
• Boletus edulis (tikrinis baravykas) — Šviesesnė kepurėlė, drėgnu oru lipni; šviesesnis kotas su ryškiu, baltu tinkleliu. Auga vėliau sezono metu, esant žemesnei temperatūrai, daugiausia po eglėmis. Mikroskopu matyti, kad kepurėlės odelės hifų galai yra suželatinėję.
• Boletus pinophilus (pušyninis baravykas) — Auga po spygliuočiais, daugiausia po paprastosiomis pušimis; kepurėlė rausvai ruda. Mikroskopu matyti, kad kepurėlės odelės hifų galai labiau patinę, buožiški iki verpstiškų.
• Butyriboletus regius (karališkasis baravykas) — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje griežtai saugoma), neįtraukta į Atlasą. Kepurėlė rausva iki rožinės raudonos, vamzdeliai ir poreliai ryškiai geltoni, kotas geltonas su smulkiu geltonu tinkleliu, minkštimas geltonas. Nerinkti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje Boletus aereus vadinamas bronziniu baravyku. Pavadinimas kilęs iš tamsios, aksomiškos, bronzos atspalvio kepurėlės.
• Šis grybas Lietuvoje labai retas ir saugomas, jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jam reikia šiltų lapuočių miškų su ąžuolais, o mūsų šalyje tokių sąlygų yra nedaug.
• Žodis „baravykas“ laikomas skoliniu iš slavų kalbų, panašiai kaip rusų ar lenkų „borovik“. Jis siejamas su žodžiu „bor“, reiškiančiu pušyną. Bronzinis baravykas tarp baravykų yra tik retas svečias, nes pušynuose jis neauga.