Hericium cirrhatum

Aprašymas

Hericium cirrhatum formuoja didelį, kronšteino pavidalo vaisiakūnį iki 30 cm skersmens, sudarytą iš kelių ar keliolikos banguotų, kriauklės formos skilčių, išsidėsčiusių aukštais arba sutampančių kaip stogo čerpės. Nuo kiekvienos skilties apatinės pusės kabo tankūs, balsvi 0,5–1,5 cm ilgio spygliai, panašūs į varveklius. Jauni vaisiakūniai yra kreminiai balti, senstant pagelsta ir parudoja. Viršutinis paviršius šiurkštus, karpotas arba padengtas neišsivysčiusiais spygliais.

Augina ant negyvos lapuočių medžių medienos, dažniausiai ant buko, senuose lapuočių ir mišriuose miškuose, nuo birželio iki lapkričio. Lenkijoje yra retas ir įrašytas į Raudonąją knygą V kategorijoje (pažeidžiamas). Toje pačioje vietoje gali pasirodyti tik keletą metų.

Nuo Hericium coralloides skiriasi tuo, kad nėra krūmo pavidalo šakotas, o sudarytas iš kronšteino pavidalo skilčių, o nuo dyglučių (Hydnum) – tuo, kad auga ant medienos ir turi šiurkštų, o ne lygų viršutinį paviršių. Kataloge ši rūšis nurodyta kaip nevalgoma, o dėl jos retumo geriau ją palikti miške.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis iki 30 cm skersmens, sudarytas iš daugybės kriauklės formos, vėduoklės formos, netaisyklingų ir banguotų skilčių (kiekviena 3–8 cm pločio, pagal kai kuriuos aprašymus 5–10 cm, 2–3 cm storio), prie pagrindo suaugusių ant bendro storo kotelio arba prisitvirtinusių be kotelio; skiltys išsidėsčiusios kekėmis, kartais sutampa kaip stogo čerpės. Iš pradžių išgaubtas, vėliau plokščias iki šiek tiek įgaubto, senstant tampa banguotas. Kraštas aštrus, dažnai banguotas arba palenktas žemyn. Viršutinis paviršius karpotas arba padengtas neišsivysčiusiais, sterilliais, neišsikišusiais spygliais ir žvyneliais. Jauni vaisiakūniai balsvai kreminiai, vėliau gelsvi, galiausiai gelsvai rudi arba ochros spalvos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Spygliuotas. Spygliai tankūs, vertikalūs, balsvi, 5–15 mm ilgio, kabantys nuo skilčių apatinės pusės kaip varkleviai ir sudarantys aukštus.

Kotas

Tikro kotelio nėra arba yra tik storas, trumpas bendras kotelis, ant kurio suauga skiltys. Žiedo nėra.

Minkštimas

Skrybėlės spalvos arba šiek tiek šviesesnė, kreminė; minkšta, stora, mėsinga ir trapi jauna, vėliau šiek tiek pluoštinė ir senstant kietėjanti. Jaunų vaisiakūnių kvapas malonus, saldokas, vaisinis; senesnių gali būti labai nemalonus. Skonis švelnus. Atpažįstant minkštimo ragauti nereikia.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos. Sporos apvalokos arba elipsoidinės, lygios, amiloidinės, 3,5–4,5 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, kartais parazitas; sukelia baltąjį medienos puvinį. Auga ant negyvų stovinčių lapuočių medžių, nuvirtusių rąstų ir kelmų, dažniausiai ant buko (Fagus sylvatica), taip pat ant ąžuolo, skroblo, beržo, tuopos, paprastojo klevo, uosio ir guobos. Retkarčiais randamas ant dar gyvų medžių. Teikia pirmenybę seniems, gerai išsilaikiusiems lapuočių ir mišriems miškams. Vaisiakūniai auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, kuriose gali suaugti; toje pačioje vietoje dažniausiai pasirodo tik keletą metų.

Paplitimas. Užfiksuotas Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje (įskaitant Japoniją) ir Australijoje. Europoje paplitęs nuo Viduržemio jūros iki šiaurinės Skandinavijos, bet niekur nėra dažnas. Lenkijoje retas, įrašytas į Lenkijos augalų ir grybų Raudonąją knygą V kategorijoje (pažeidžiamas); Lenkijoje nėra saugomas kaip rūšis. Taip pat įrašytas į daugelio Europos šalių raudonuosius sąrašus (įskaitant Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Daniją, Nyderlandus ir Bulgariją).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio (aprašymuose nurodomi skirtingi laikotarpiai: birželis–spalis ir liepa–lapkritis).

Su kuo galima supainioti?

• Hericium coralloides (korališkasis trapiadyglis) — Vaisiakūnis krūmo pavidalo šakotas, su ilgais kabančiais spygliais ant šakų, o ne sudarytas iš horizontalių, kriauklės formos skilčių su spygliais apatinėje pusėje.
• Hericium erinaceus (ežiuolis šukuotasis) — Vaisiakūnis labiau rutuliškas, su ryškiai ilgesniais spygliais, be kronšteino formos skilčių.
• Hydnum repandum ir Hydnum rufescens (dyglučiai) — Jų skrybėlė lygi, o ne karpota ar padengta sterilais spygliais; spygliai tik po skrybėle, auga iš žemės ant kotelio.
• Hericium flagellum (eglinis koralinis ežiuolis) — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (dalinė apsauga Lenkijoje), neįtraukta į Atlasą. Šakotas baltas vaisiakūnis su spygliais, kabančiais nuo šakų galų, labai panašus į korališkąjį trapiadyglį; auga ant negyvų kėnių kamienų ir kelmų. Nerinkti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas bendrinis visos šios grybų genties pavadinimas „ežiuolis“ kilęs iš žodžio „ežys“. Nuo kiekvienos skiltelės apačios kabantys dygliai primena ežio spyglius.
• Lietuvoje šis grybas laikomas retu. Jis auga tik senuose lapuočių ir mišriuose miškuose, kur yra sausuolių ir negyvos lapuočių medienos, o tokių miškų mūsų šalyje nedaug.
• Lietuvoje daugiausia painiojamas su kitais ežiuoliais, ypač su šakotuoju ežiuoliu. Skiriasi jis tuo, kad vaisiakūnis sudarytas iš plokščių, kriauklės formos, kaip čerpės vienas ant kito sudėliotų aukštų, o ne iš šakotų krūmelių.