Lactarius torminosus

Aprašymas

Piengrybis paberžis pasižymi 4–10 cm skersmens kepurėle, kūno rausvumo ar oranžinukiai raudona, su tamsesniais žiedais ir stipriai užlinktu, plaukuotai pūkuotu pakraščiu. Lakšteliai balsvi iki šviesiai kreminių, o kotas šviesiai rausvas arba baltas. Pažeista išskiria baltas sultis, kurios nekeičia spalvos ir burnoje labai smarkiai graužia.

Ji auga nuo liepos iki lapkričio po beržais, ant rūgščių dirvožemių, dažniausiai tarp samanų, taip pat parkuose. Lenkijoje ji yra dažna.

Ji panaši į rudmėses (Lactarius deliciosus), tačiau pūkuoti plaukeliai ant pakraščio ir graužiančios sultys ją nuo jų skiria. Žalia ji sukelia pykinimą, vėmimą ir viduriavimą. Ji laikoma nuodinga ir mes nerekomenduojame jos valgyti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–10 (iki 15) cm; iškili su įdubusiu centru, su amžiumi piltuvėlinė. Oda veltiniška, drėgnu oru šiek tiek lipni, su tamsesnėmis koncentrinėmis zonomis, kurios su amžiumi išblunka. Pakraštys stipriai užlinktas, jaunuose egzemplioriuose apaugęs kabančiais plaukuotais pluoštais. Spalva kūno rausvumo, rausvai oranžinė iki rusiškai raudonos, vyresniuose egzemplioriuose išblunkanti iki oranžinės ochros, link pakraščio šviesesnė.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, tarp jų trumpesni lakšteliai, ploni, šiek tiek nuaugantys kotu žemyn, kartais šakakoti prie koto; balsvi arba šviesiai kreminiai, vėliau su rausvu atspalviu, su amžiumi gelsvai rudi; kraštai lygūs.

Kotas

Aukštis 4–8 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 1,5–8 cm), storis apie 1,2 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 0,6–2 cm), cilindriškas, trapus; paviršius sausas, lygus iki smulkiai apšerkšnojusio. Spalva šviesiai rausva, ochros rausvumo arba balsva, kartais dėmėta. Jaunuose vaisiakūniuose kieta, vėliau tuščiavidurė. Žiedo nėra.

Minkštimas

Balta iki kūno spalvos, tvirta, trapi, su netaisyklingu lūžiu (sudarytu iš sferinių ląstelių). Kvapas vaisių arba terpentino, skonis aštrus, deginantis. Su FeSO4 nusidažo pilkai gelsvai. Nebandykite jo skonio. Sultys baltos iki kreminių, iš pradžių gausios, ore keičia spalvos [pastaba: originalas 'does not change colour'] ir netepa lakštelių, stipriai graužia ant liežuvio ir gerklėje.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas kreminis iki šviesiai geltono. Sporos plačiai elipsoidinės, su žemomis karpėlėmis, sujungtomis nevisišku tinklu (tik ornamentuotė amiloidinė). Matmenys apie 7–10 × 6–7 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas; dažniausiai su beržu, pagal kai kuriuos aprašymus taip pat su cūga (Tsuga), o Šiaurės Amerikoje kartais su drebule. Auga ant rūgščių, smėlingų ar molingų dirvožemių, paprastai tarp samanų, taip pat parkuose prie beržų. Kartais parazituojamas Hypomyces lateritius arba Hypomyces lithuanicus. Vaisiakūnius ėdė voverės, taip pat jie yra musės lervų veisimosi vieta.

Paplitimas. Visas šiaurinis pusrutulis vidutinio klimato ir borealinėje zonoje; taip pat pranešama iš Australijos. Dažnas Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo liepos iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Lactarius deliciosus (pušyninė rudmėsė) ir Lactarius deterrimus (eglyninė rudmėsė) — Rūšys, painiojamos su piengrybiu paberžiu. Pūkuoti plaukeliai ant kepurėlės pakraščio ir deginantis skonis lengvai leidžia jas atskirti; detalių rudmėčių sulčių požymių nėra duomenų.
• Lactifluus bertillonii — Turi panašius pūkuotus plaukelius ir deginantį skonį, tačiau yra daug šviesesnis.
• Lactarius acerrimus (aitrusis piengrybis) — Turi šakakotiškai suaugusius lakštelius ir pažeistas ruduoja.
• Lactarius pubescens — Labai panašus, tačiau šviesesnis, su mažesnėmis sporomis (6,0–7,5 × 5,0–6,5 µm).
• Lactarius scrobiculatus — Jauni vaisiakūniai panašūs, tačiau baltos sultys ore greitai pagelsta, o kotas turi blizgančias, įdubusias dėmes.
• Lactarius controversus, L. mairei, L. torminosulus — L. controversus turi mažiau plaukuotą pakraštį ir kreminiai baltus lakštelius; L. mairei yra retesnis, auga po ąžuolais ant kalkingų dirvožemių; L. torminosulus yra nykštukinė arktinė veislė, susijusi su kergeliniu beržu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje pūkuotoji pienobudė liaudyje beveik visur vadinama tiesiog pūkuotuku – šį vardą ji pelnė dėl veltinį primenančių, tankių plaukelių ant užsirietusio kepurėlės krašto.
• Lietuvos miškuose nepatyrę grybautojai pūkuotuką neretai supainioja su rudmėse, kadangi abiejų grybų kepurėlės pasižymi panašiais rausvais koncentriniais ratais.
• Tai vienas labiausiai paplitusių pienobudžių genties grybų Lietuvoje, dažnai aptinkamas visoje šalies teritorijoje, kur tik auga beržai.