Agaricus xanthodermus

Aprašymas

Nuodingasis pievagrybis (Agaricus xanthodermus) atrodo kaip paprastas pievagrybis: jo kepurėlė balta, šilkinė, 4–12 cm skersmens, kotas baltas, grakštus, su gumbiškai pastorintu pagrindu ir nusvirusiu žiedu. Lakšteliai iš pradžių rožiniai, vėliau – šokolado rudumo. Svarbiausias požymis – intensyvus chromo geltonumo nusidažymas subraižius ar perpjovus koto pagrindą. Kvapas primena karbolio rūgštį arba rašalą ir verdant stipriai sustiprėja.

Jis auga nuo gegužės iki spalio vejose, parkuose, soduose, pakelėse ir miškuose. Lenkijoje jis gana dažnas ir kartais sukelia apsinuodijimus, nes jį lengva supainioti su grybais, ypač dirviniu pievagrybiu ir pievagrybiu.

Atpažinimo pagal kvapą taisyklė taikoma tik pievagrybiams; daugelio kitų nuodingų grybų pagal kvapą atskirti negalima. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 (15) cm, jaunas iškiliu, kartais beveik keturkampiu, vėliau paplokščiu viršumi. Spalva balta, viršus dažnai šviesiai smėlio ar šviesiai rrudos spalvos. Odele šilkinė, sausa, lygi, dažnai spinduliškai trūkinėjanti, senesnių – su žvyneliais. Nuo paspaudimo arba subraižymo geltonuoja.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai gana ploni, laisvi; iš pradžių rožiniai arba rausvai balsvi, su amžiumi – šokolado rudumo.

Kotas

Aukštis 5–12 cm, storis 1–3 cm, baltas, grakštus, link pagrindo gumbiškai pastorėjęs, kartais viduje tuščiaviduris. Žiedas nusviręs, sijonelio pavidalo, su būdingu kraštu, einančiu aplink visą apatinę pusę. Nuo paspaudimo ir ties pagrindu tampa chromo geltonumo.

Minkštimas

Baltas; perpjautas, ypač koto pagrinde, akimirksniu tampa intensyviai geltonos (chromo geltonumo) spalvos, kuri vėliau išblunka iki pilkšvai rudos. Kvapas fenolinis, apibūdinamas kaip karbolio arba rašalo, salstelėjęs, stipriausias koto pagrinde ir labai sustiprėjantis verdant. Skonis labai nemalonus – jo negali ragauti; neragaukite šio ar bet kurio kito įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas tamsus, rudas. Sporos elipsiškos, lygios: 5.5–7 × 3–4.5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofinis žemės grybas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, pakelėse ir pakelės krūmuose, parkuose, soduose, vejose ir pievose, kartais didesnėmis grupėmis.

Paplitimas. Šiaurės, Centrinė ir Pietų Amerika, Europa, Vakarų Azija, Afrika (šiaurės ir pietų), įvežtas į Australiją; Europoje labai dažnas ir plačiai paplitęs, Lenkijoje gana dažnas. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki spalio mėnesio; remiantis kai kuriais aprašymais, daugiausia rudenį.

Su kuo galima supainioti?

• Agaricus arvensis (dirvinis pievagrybis) ir Agaricus campestris — Atskiriami pagal kvapą (anyžių-migdolų vietoje karbolio); jie geltonuoja daug silpniau, ne chromo geltonumu ir ne iš karto koto pagrinde.
• Agaricus bisporus (dvisporis pievagrybis) — Kartais painiojamas; išsamių skirtumų nėra.
• Agaricus sylvicola (girinis pievagrybis) ir Agaricus sylvaticus (miškinis pievagrybis) — Taip pat panašūs; kvapas ir skonis atskiria nuodingąjį pievagrybį nuo kitų pievagrybių.
• Agaricus praeclaresquamosus, A. moelleri, A. pilatianus — Giminingos Xanthodermati grupės rūšys, taip pat geltonuojančios ir kvepiančios fenoliu; A. praeclaresquamosus turi tamsiai pilkus žvynelius, A. pilatianus neturi gumbiškai pastorėjusio koto.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šios rūšies vardas – gelsvėjantysis pievagrybis – kilo iš pastebimos savybės: pažeidus koto pagrindą ar kepurėlę, balta spalva greitai nusidažo ryškiai geltonu atspalviu.
• Lietuvoje šie grybai dažniausiai sutinkami ne giliuose miškuose, o parkuose, soduose bei skveruose, kur neretai supainiojami su kitomis įprastomis krašto pievagrybių rūšimis.
• Nors šalyje ši rūšis aptinkama palyginti apyrečiai, gelsvėjantysis pievagrybis nėra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir neturi jokio teisinės apsaugos statuso.