Rubroboletus satanas

Aprašymas

Rubroboletus satanas (šėtoninis baravykas) yra masyvus, sunkus baravykas su pilkšva, zomšine kepurėle, kuri gali būti didesnė nei 20 cm skersmens. Labiausiai būdingi yra vamzdeliai su raudonomis poromis (jaunų – geltonai oranžinėmis) ir storas, statinės formos kotas, viršuje geltonas, o žemiau – karmino raudonumo, apaugęs tinkleliu. Perpjauta mėsa lėtai Mėlynuoja, o senesniuose vaisiakūniuose ji kvepia nemaloniai, kaip pūvanti mėsa.

Jis auga nuo liepos iki rugsėjo mėnesio šiltuose lapuočių miškuose, ypač po ąžuolais ir bukais, ant kalkingų dirvožemių. Lenkijoje jis yra labai retas ir nykstantis, todėl jam taikoma griežta rūšių apsauga.

Nepatyręs rinkėjas gali jį supainioti su baravykais, ypač kai vaisiakūnis yra jaunas. Visi baravykai su raudonomis poromis ir mėlynuojančia mėsa turėtų būti laikomi įtartinais ir nerenkami. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo dažniausiai 6–30 cm (išimtinai iki 40–50 cm), tikriausiai didžiausias baravykas Europoje. Jaunystėje pusrutuliškas su užsilenkusiu kraštu, vėliau papusėjęs ir plokščias, storas, kompaktiškas. Spalva pilkšvai baltos, sidabriškai baltos arba gelsvos, alyvinės, ochros, gelsvos arba rusvos atspalvių senesniuose vaisiakūniuose; paspaustas ruda-ochros. Oda matinė, sausa arba zomšinė (smulkiai veltininė), su amžiumi lygi, drėgnu oru gali būti šiek tiek lipni; glaudžiai prigludusi prie mėsos, nenulupama.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai laisvi arba šiek tiek priaugę, iki maždaug 3 mm ilgio, iš pradžių gelsvi arba žalsvai gelsvi, vėliau kraujo raudonumo, senų – rudi-alyviniai; pažeisti mėlynuoja. Poros apvalios, iš pradžių geltonos iki oranžinių, vėliau raustančios nuo koto pusės, pilnai subrendusios karmino arba purpurinio raudonumo, labai senų – alyvinės; paliestos iškart mėlynuoja.

Kotas

Aukštis 5–15 cm (išimtinai iki 20–25 cm), storis 3–8 cm, kietas, masyvus, iš pradžių apvalus arba cilindrinis, vėliau statinės formos su ryškiai gumbuotu pag.

Minkštimas

Balkšva, stora, kieta, kartais geltona arba šiaudų spalvos jaunuose vaisiakūniuose, koto pagrinde gali būti raudona. Perpjauta lėtai tampa šviesiai mėlyna, intensyviau aplink koto viršų ir virš vamzdelių. Kvapas silpnas, malonus, muskusinis jaunuose vaisiakūniuose; vyresniuose – ryškiai nemalonus, pūvančios mėsos. Skonis švelnus, jaunų egzempliorių apibūdinamas kaip riešutų; jo negalima ragauti; neragaukite šio ar jokio įtartino grybo mėsos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas alyvinis (alyvinės-žalios). Sporos lygios, verpstiškos iki elipsiškų. Matmenys apie 10–16 × 4,5–7,5 µm (aprašymuose pateikiami nesuderinami skaičiai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas (ektomikoriza), daugiausia su ąžuolu ir saldžiuoju kaštonu, taip pat su skroblu, buku ir liepa. Auga šiltuose lapuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta kalkingus dirvožemius.

Paplitimas. Europa, daugiausia šiltesnės jos dalys; retas visur. Lenkijoje labai retas ir nykstantis (Rudonoji knyga 2006: E – nykstantis), su izoliuotomis vietovėmis, žinomomis, be kita ko, Kaczawskie kalnuose ir Krokuvos-Čenstochavos aukštumoje, o kitos taip pat aprašytos, pvz., Ponidzie. Lenkijoje jam taikoma griežta rūšių apsauga. Seni pranešimai iš Šiaurės Amerikos susiję su kita rūšimi (Rubroboletus eastwoodiae).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki rugsėjo mėnesio (vasarą ir ankstyvą rudenį).

Su kuo galima supainioti?

• Rubroboletus rhodoxanthus (purpurinis baravykas) — Taip pat retas; rausvas kepurėlės atspalvis, kotas cilindrinis arba buoželės formos su tankiu, gerai išsivysčiusiu tinkleliu, citrinos geltonumo mėsa mėlynuoja tik kepurėlėje; auga daugiausia ant rūgščių dirvožemio.
• Caloboletus calopus (gražiakotis baravykas) — Dažnesnis, dažniausiai susijęs su spygliuočiais; poros lieka geltonos net ir senuose egzemplioriuose, kotas labiau grakštus, mėsa karti.
• Suillellus rubrosanguineus (eglės-kėnio kraujo baravykas) — Auga spygliuočių miškuose, po eglėmis arba kėniais; rausvas kepurėlės atspalvis, mažesnės sporos.
• Rubroboletus legaliae ir Rubroboletus pulchrotinctus — R. legaliae: mėgsta rūgštų dirvožemį, rausvas kepurėlės atspalvis, mėsa mėlynuoja didesniame plote; R. pulchrotinctus: retas, Viduržemio jūros, poros lieka geltonos arba oranžinės, kotas be gilaus raudono.
• Boletus edulis (tikrinis baravykas) ir Boletus reticulatus (vasarinis baravykas) — Rūšys kartais painiojamos. Baravykai neturi raudonų porų ar raudono, tinkleliu apaugusio koto ir nemėlynuoja. Išsamūs skirtumai: duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas vadinamas šėtoniniu baravyku, tačiau miško gėrybių rinkėjai šiuo vardu dažnai klaidingai vadina kitus panašius baravykus raudonais kotais, pavyzdžiui, dėmėtąjį baravyką.
• Mūsų šalyje šėtoninis baravykis pasiekia savo paplitimo šiaurinę ribą, todėl čia randamas nepaprastai retai ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kaip saugoma rūšis.