Tylopilus felleus

Aprašymas

Aitrusis pušynbaravykis yra baravykų tipo grybas su šviesiai ruda arba mėsingai ruda, zomšine kepurėle, užaugančia iki 12–15 cm, su ilgais vamzdeliais, kurie jaunystėje yra balti, o seni – rožiniai. Kotas yra šviesesnis už kepurėlę ir padengtas rudu tinkleliu plačiomis akimis. Trama yra balta, perpjauta nekeičia spalvos ir atrodo apetitą žadinanti, tačiau yra išskirtinai karti.

Auga nuo birželio iki spalio, dažniausiai spygliuočių miškuose ant rūgščių dirvožemių, mikorizėje su pušimis, bet taip pat po bukais ir ąžuolais. Jis yra dažnas Lenkijoje.

Jauni vaisiakūniai dažnai painiojami su tikruoju baravyku ir lepše. Patikimiausi požymiai yra į rožinę spalvą virstančios poros ir tamsus tinklelis ant šviesesnio koto. Nepasitikėkite skoniu kaip atpažinimo metodu. Vienas egzempliorius gali sugadinti visą patiekalą, nes kartumas virimo metu stiprėja.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo iki 12–15 cm (išimtinai iki 30 cm Šiaurės Amerikoje). Jaunystėje pusrutuliškas, vėliau iškiliakalvis, galiausiai paplokščias. Paviršius iš pradžių pūkuotas ir zomšinis, vėliau lygus, matinis. Spalva šviesiai ruda, mėsingai ruda, pilkai geltona iki riešuto rudumo. Odelė nulupama nelabai lengvai.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai ilgi (2–3 cm), poros išsikiša už kepurėlės krašto ir yra priaugusios prie koto; jos lengvai atsiskiria nuo tramos. Jaunystėje balti, vėliau šviesiai rožiniai; pažeisti nešvariai vyno spalvos, karmino arba rusvi, senatvėje su rūdžių rudumo dėmėmis. Poros smulkios (1–2 viename milimetre).

Kotas

Aukštis iki 14 cm (aprašymuose taip pat nurodoma 7–10, retai 20 cm), storis 2–4 cm, ties pagrindu iki 6 cm; pilnaviduris, jaunų egzempliorių statinės formos, vyresnių – buožės formos, šviesesnis už kepurėlę. Padengtas ryškiu rudu tinkleliu plačiomis akimis (tamsiu ant šviesaus fondo). Žiedo nėra.

Minkštimas

Balta arba kreminė, po kepurėlės odele rausva, perpjauta gali įgauti rausvų atspalvių; pamėlynuoja ne. Jaunystėje kieta, vyresniuose egzemplioriuose minkšta ir kempinėta. Kvapas silpnas, malonus arba šiek tiek nemalonus. Skonis išskirtinai kartus; jo ragauti nerekomenduojama, ką jau kalbėti apie valgymą.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rožinis, rusvas su rausvu arba rožiniu atspalviu. Sporos verpstiškos iki elipsiškų, lygios; dydis 10–17 × 3–6 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, augantis su pušimis ir kitais spygliuočiais bei lapuočiais medžiais (dažnai po bukais ir ąžuolais). Mėgsta rūgščius, gerai nusausintus dirvožemius. Kartais ant kamienų, kelmų ir pūvančios medienos. Vaisiakūnius vabzdžiai užpuola retai; juos gali parazituoti pelėsis Sepedonium ampultosporum. Vaisiakūniai stipriai kaupia radioaktyvų cezį-137.

Paplitimas. Šiaurės Amerika (iki Meksikos ir Centrinės Amerikos), Europa, Azija (įskaitant Japoniją, Korėją, Kiniją, Pakistaną). Paplitęs Europoje; dažnas spygliuočių miškuose Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio pabaigos (kai kuriuose regionuose iki lapkričio).

Su kuo galima supainioti?

• Boletus edulis (tikrasis baravykas) — Aitrusio pušynbaravykio poros su amžiumi tampa rožinės (tikrojo baravyko – baltos, vėliau geltonai žalios); aitrusio pušynbaravykio tinklelis ant koto yra tamsus ant šviesaus fondo (tikrojo baravyko – šviesus ant tamsaus); aitrusio pušynbaravykio trama labai karti.
• Boletus reticulatus (tikrinis baravykas) — Baravyko trama nėra karti; poros su amžiumi gelsvos, ne rožinės.
• Leccinum scabrum (lepšė) — Jauni egzemplioriai kartais supainiojami; aitrusis pušynbaravykis turi rožines poras ir rudą tinklelį vietoje tamsių žvynelių ant koto bei kartią tramą.
• Rubroboletus satanas (šėtoninis baravykas) — Šnekamojoje kalboje vadinamas „šėtonu“, retas ir nuodingas; jis turi raudonas poras.
• Boletus badius (šilinis baravykas), Xerocomus subtomentosus (žalsvasis aksombaravykis) — Geltoni vamzdeliai; šilinis baravykas turi tramą, kuri pamėlynuoja; žalsvasis aksombaravykis turi liekną kotą ir geltonas poras.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tulžinis baravykas liaudyje dažnai vadinamas šunbaravykiu arba kiškio baravyku, o miškuose nepatyrę grybautojai jį neretai supainioja su tikriniu baravyku.
• Šis grybas šalyje labiausiai paplitęs Dzūkijos ir Kuršių nerijos smėlinguose pušynuose, kur sudaro mikorizę su paprastosiomis pušimis.
• Nors keletas baravykinių šeimos rūšių Lietuvoje yra saugomos, tulžinis baravykas dėl plataus paplitimo nėra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.