Kodėl grybai dygsta po lietaus? Grybų antplūdžio biologija

Grybai „dygsta kaip grybai po lietaus“ todėl, kad tai, ką renkame miške, daugiausia yra vanduo: vaisiakūnio ląstelės prisigeria vandens ir jis didėja. Vien vandens vis dėlto neužtenka. Dirvožemyje pasislėpusi grybiena vaisiakūnius sukuria tik tada, kai sutampa kelios sąlygos: drėgna paklotė, tinkama temperatūra ir paprastai vėsesnės naktys. Todėl po vieno lietaus miškas būna pilnas grybų, o po kito – tuščias.

Kas yra grybas, kurį renkame?

Tai, ką vadiname grybu, yra tik nedidelė, sezoninė jo dalis – vaisiakūnis. Tikrasis organizmas yra grybiena: ploniausių siūlų (hifų) tinklas, prasiskverbiantis į dirvožemį, paklotę ar negyvą medieną. Grybiena gyvena ištisus metus, dažnai net daugelį metų. Vaisiakūnis grybienai yra tas pats, kas obuolys obelei – darinys, kuris turi sukurti ir išbarstyti sporas.

Vaisiakūnio sukūrimas grybienai kainuoja daug energijos ir vandens. Grybas į jį investuoja tik tada, kai sąlygos leidžia vaisiakūniui užaugti, subręsti ir išbarstyti sporas, kol dar neišdžiūvo.

Kodėl lietus taip pagreitina grybų augimą?

Vaisiakūnis – tai visų pirma vanduo

Daugelyje šaltinių nurodoma, kad švieži vaisiakūniai maždaug 90 procentų sudaryti iš vandens. Be vandens tiesiog nėra iš ko sukurti kepurėlės ir koto.

Grybas auga „pripumpuodamas“ ląsteles

Įdomiausia yra tai, kaip auga vaisiakūnis. Jo užuomazgos – mažytės, kelių milimetrų dydžio – susiformuoja paklotėje anksčiau, dažnai nepastebimai. Atėjus drėgmei, užuomazgos ląstelėms nebereikia intensyviai dalytis: užtenka, kad jos prisigertų vandens ir išsitemptų. Todėl vaisiakūnis, kurio vakar dar nebuvo matyti, šiandien jau kelių centimetrų, o po kelių dienų pasiekia visą dydį.

Svarbi ir oro drėgmė

Šlapias dirvožemis – tik pusė sėkmės. Vaisiakūniai netenka vandens per paviršių, todėl sausame, vėjuotame ore greitai vysta ir nustoja augti. Rūkai, rasa, ramios dienos ir pavėsingos vietos grybams palankios – iš čia ir senas grybautojų pastebėjimas, kad geriausiai jie auga užuovėjoje.

Kaip temperatūra veikia grybų augimą?

Temperatūra – antras signalas, į kurį reaguoja grybiena. Daugeliui miško rūšių svarbus ir pats šilumos lygis, ir jo pokytis. Grybautojai dažnai pastebi, kad gausiausias grybų antplūdis būna, kai:

• po šilto laikotarpio ateina gausūs, kelias dienas trunkantys krituliai,
• dienos dar vidutiniškai šiltos, o naktys pastebimai vėsesnės,
• dirvožemis ilgai išlieka drėgnas, nes nepučia džiovinantis vėjas.

Skirtingos rūšys auga skirtingu metu. Vienos pasirodo jau pavasarį, kitos vasarą, o dar kitos vaisiakūnius sukuria tik prasidėjus šalnoms. Kada auga kuri rūšis, rasi atlase.

Po kiek dienų po lietaus pasirodo grybai?

Čia verta būti atsargiems, nes tai ne gamtos dėsnis, o tipinių stebėjimų rinkinys. Dažniausiai grybautojai pasakoja apie tokią patirtį:

• Praėjus kelioms dienoms po gausaus lietaus pasirodo pirmieji greitai į drėgmę reaguojančių rūšių vaisiakūniai.
• Maždaug po vienos–dviejų savaičių paprastai prasideda tikrasis antplūdis, įskaitant tokias grybautojų ieškomas rūšis kaip baravykas.
• Trumpas vasaros lietus dažnai nieko neduoda – vanduo sulaikomas paklotėje ir išgaruoja dar nepasiekęs grybienos.
• Liūtis po ilgos sausros irgi dažnai nuvilia: perdžiūvęs dirvožemis prastai sugeria vandenį, o grybienai reikia laiko „įsibėgėti“.

Daug kas priklauso nuo dirvožemio tipo. Smėlėti pušynai greitai išdžiūsta, o molingi lapuočių miškai ilgiau išlaiko drėgmę. Todėl tas pats lietus viename regione atneša grybų antplūdį, o kitame – ne.

Kas yra mikorizė ir kodėl grybai auga po konkrečiais medžiais?

Daugelis Lenkijoje mėgstamų rinkti rūšių yra mikoriziniai grybai. Jų grybiena apraizgo smulkias medžių šaknis ir sukuria su jomis bendrą mainų sistemą:

• medis atiduoda grybui fotosintezės metu pagamintus cukrus,
• grybas tiekia medžiui vandenį ir mineralines medžiagas, kurias jo hifai iš dirvožemio geba išgauti kur kas veiksmingiau nei šaknys.

Todėl paprastąjį lepšį rasi po beržais, kazlėką Suillus luteus – po pušimis, o maumedinį kazlėką – po maumedžiais. Mikorizę sudaro ir voveraitės, baravykai bei daugelis musmirių – įskaitant pačias pavojingiausias.

Mikorizė paaiškina ir tai, kodėl sezono įkarštis būna vasaros pabaigoje ir rudenį. Medis visą sezoną kaupia cukrus, o grybas naudojasi šiomis atsargomis, kad sukurtų vaisiakūnius. Orai lemia, kada tai įvyks.

Kitos strategijos: saprotrofai ir parazitai

Ne visi grybai gyvena simbiozėje. Saprotrofai skaido negyvas medžiagas – nukritusius lapus, spyglius, šakas, kamienus. Parazitai puola gyvus organizmus; tarp jų yra kelmučiai, galintys pražudyti medžius. Šioms grupėms irgi reikia drėgmės, tačiau jos mažiau priklauso nuo medžių ritmo. Todėl kai kuriuos ant medienos augančius grybus rasi net žiemą, per atlydį.

Kodėl vieni metai grybingi, o kiti ne?

Svarbu, kaip klostosi visas sezonas. Drėgnas pavasaris ir vasara leidžia grybienai išsiplėsti ir sukaupti atsargų. Karšta, sausa vasara gali ją susilpninti, nors paprastai jos nesunaikina. Jei vėliau ateina šiltas, lietingas ruduo, grybų antplūdis būna milžiniškas. Jei ruduo sausas ar iš karto šaltas – sezonas baigiasi dar neprasidėjęs.

Ką tai reiškia grybautojui?

• Sek kritulius per pastarąsias dvi savaites, o ne tik vakarykštį lietų.
• Ieškok drėgnų ir užuovėjoje esančių vietų: įdubų, miško pakraščių prie pievų, upelių apylinkių.
• Atkreipk dėmesį į medžius – mikorizė parodys, kur ieškoti konkrečios rūšies.
• Saugok grybieną: nekapstyk paklotės, neišrauk grybų su dideliais substrato gabalais, o surinkęs vietą uždenk. Sveika grybiena reiškia grybus ir ateinančiais metais.
• Nerink visko, kas užaugo – vaisiakūniai turi išbarstyti sporas, o senų ir kirmėlėtų krepšyje vis tiek niekam nereikia.

Jei tik pradedi, perskaityk mūsų straipsnį apie grybų atpažinimo pagrindus. Grybų antplūdis – tai ir nuodingų grybų antplūdis. Ar grybą galima vartoti, sprendžia grybų ekspertas ar mikologas, o ne tai, kiek jų užaugo miške.

Šaltiniai

• Mikorizė – Vikipedija
• Mushroom – Wikipedia