Paragyromitra infula

Aprašymas

Paragyromitra infula kepurėlė yra tamsiai kaštoninė arba rausvai ruda, netaisyklingai raukšlėta, balno formos, su dviem, kartais trimis ar keturiomis, smailiomis, pakilusiomis skiltimis. Paprastai ji yra 3–9 cm skersmens ir viduje tuščiavidurė. Kotas baltas arba šviesiai rudas, tuščiaviduris, be žiedo. Minkštimas plonas ir trapus, be ryškaus kvapo.

Auga pavieniui ant pūvančios spygliuočių medienos ir kelmų, kartais ant sutankėjusios dirvos prie kelių. Pasirodo vėlyvą vasarą ir rudenį, dažniau kalnuose. Lenkijoje yra retas ir įrašytas į Raudonąjį sąrašą (kategorija V, pažeidžiama).

Gali būti supainiotas su bobausiu (Gyromitra esculenta, kuris auga pavasarį ir turi smegenis primenančią kepurėlę), su netikraisiais bobausiais iš genties Helvella ir su tikraisiais briedžiukais (Morchella). Priskiriamas mirtinai nuodingiems: nerinkite jo ir nevalgykite jokia forma.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tiksliau tariant, kepurėlė (asko turintis vaisiakūnis, apotecijus), balno formos, netaisyklingai raukšlėta, su 2–4 (dažniausiai 2) į viršų užsilenkusiomis, smailiomis skiltimis, kurios suteikia jai infulos išvaizdą. Kepurėlė yra maždaug 2,5–9 cm pločio ir aukščio. Spalva tamsiai kaštoninė, rausvai ruda iki oranžinės rudos; paviršiuje dažnai yra juodai rudų dėmių. Vidus kamerinis arba tuščiavidurinis. Visas vaisiakūnis (kepurėlė su kotu) paprastai nedidelis, palankiomis sąlygomis siekia iki 20 cm aukščio.

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenijus (sporas nešantis sluoksnis) dengia išorinį kepurėlės paviršių; plokštelių, vamzdelių ar dyglių nėra. Kadangi himenijus auga ilgiau nei prie koto prisilydęs kepurėlės kraštas, jis sudaro raukšles ir pagalvėles.

Kotas

Apie 2–8 cm aukščio ir 1–2,5 cm storio, palankiomis sąlygomis ilgesnis. Baltas arba šviesiai rudas, kai kuriuose aprašymuose su rausvai rudu ar melsvu atspalviu, paprastai šviesesnis už kepurėlę. Paviršius smulkiai vilnotas arba lygus; forma vienodai stora per visą ilgį, kartais suplokštėjusi, viršuje sustorėjusi, o prie pagrindo raukšlėta ir susiaurėjusi. Jauno kotas kietas, vėliau kamerinis ir tuščiavidurinis. Žiedo nėra.

Minkštimas

Balta iki rusvos, plona (kepurėlėje 1–2 mm), trapi. Kvapas ir skonis neišraiškingi. Minkštimo nežiaumokite.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos pailgai elipsinės, lygios, plonasienės, bespalvės, su dviem stambiais aliejaus lašeliais galuose, 17–24 × 7–9 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi ribų intervalai). Sporų nuospaudos spalva: duomenų nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, auga ant pūvančios spygliuočių medienos (kelmų, nukritusios medienos), taip pat ant sutankėjusios dirvos, pvz., prie kelių ir stovyklaviečių. Šiaurės Amerikoje siejamas su daugeliu spygliuočių rūšių (eglėmis, pušimis, kėniais, maumedžiais, tsugomis, duglazijomis) ir kai kuriais lapuočiais (tuopomis, klevais, alksniais, beržais).

Paplitimas. Šiaurinis pusrutulis: Šiaurės Amerika (nuo Kanados iki Meksikos), Europa, Azija; pagal kai kuriuos aprašymus ir Pietų Amerika. Lenkijoje retas, dažnesnis kalnuose, spygliuočių miškuose, dažniausiai auga pavieniui. 2006 m. Raudonajame sąraše jam priskirta kategorija V (pažeidžiamas). Lenkijoje teisiškai nesaugomas; jo nėra parduoti leidžiamų grybų sąraše.

Vaisiakūnių formavimasis. Vėlyva vasara ir ruduo.

Su kuo galima supainioti?

• Gyromitra esculenta (bobausis) — Kepurėlė savo raukšlėmis primena smegenis, o ne balną su aštriomis skiltimis; vaisiakūniai pasirodo ankstyvą pavasarį, o ne rudenį. Taip pat mirtinai nuodingas, jei suvalgomas.
• Gyromitra ambigua (tarpinis netikrasis bobausis) — Makroskopiškai beveik neatskiriamas; paprastai mažesnis ir tamsesnis, su ryškesniu violetiniu koto atspalviu ir stambesnėmis sporomis (maždaug 22–30 µm ilgio). Tik mikroskopinis tyrimas suteikia tikrumo. Lenkijoje saugomas (dalinė apsauga), į Atlasą neįtrauktas – nerinkite.
• Discina brunnea — Žemas ir kundumas, su baltu kotu ir raukšlėta kepurėle, paprastai be aštrių viršūnių.
• Helvella spp., įskaitant Helvella crispa (baltasis balnelis) ir Helvella maculata — Spalvos pilkesnės, kotas plonesnis ir briaunotas; H. maculata minkštimas aiškiai baltas. Balno formos kepurėlė skatina painioti.
• Morchella esculenta ir Morchella elata (briedžiukai) — Briedžiuko kepurėlė turi gilias, taisyklingas koriui panašias duobutes ir prie koto prisitvirtinusi apačioje, o netikrojo bobausio kepurėlė balno formos arba raukšlėta, be duobučių. Briedžiukai auga pavasarį.
• Gyromitra fastigiata — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje dalinė apsauga), į Atlasą neįtraukta. Kepurėlė ruda, netaisyklingai raukšlėta, kotas baltas, storas ir vagotas; pavasarį lapuočių miškuose kalkingose dirvose. Nerinkite netikrųjų bobausių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši grybo rūšis siejama su spygliuočių miškais: ji auga ant pūvančios eglių ar pušų medienos ir kelmų, o ne ant paprasto miško paklotės dirvožemio. Todėl ją verta ieškoti senuose, drėgnuose pušynuose ir eglynuose, kuriuose guli supuvusių kamienų.
• Lietuvoje ji pasitaiko retai ir dažnai lieka nepastebėta. Ją galima supainioti su pavasarį pasirodančia raukšlėtąja bobausės rūšimi, tačiau pūslėtoji bobausė pasirodo vėlai vasarą ir rudenį ir auga ant medienos. Kepurėlės formos „balnelis“ su smailiomis keteromis padeda ją atpažinti, bet nebūtinai apsaugo nuo painiavos.