Dauguma sunkių apsinuodijimų grybais kyla ne iš rizikavimo, o iš pasitikėjimo savimi: grybautojas įsitikinęs, kad pažįsta rūšį, o į krepšį patenka jos nuodingas antrininkas. Pavojingiausios poros Lenkijos miškuose – didysis žvynabudis ir musmirės, žaliuokė ir į ją panašūs grybai, briedžiukai ir paprastasis bobausis, šėtoninis baravykas ir kiti baravykai, baravykas ir tulžinis baravykas, taip pat kelmutis ir jo nuodingi kaimynai. Toliau aprašome, kuo jie skiriasi, – bet atmink, kad vienu požymiu niekada negalima pasikliauti, o kiekvieną abejotiną egzempliorių turėtų apžiūrėti grybų ekspertas.
Žvynabudis ar musmirė?
Didysis žvynabudis (Macrolepiota procera) – didelis grybas skėčio formos kepure. Bėda ta, kad panašiose vietose auga musmirės: žalsvoji (Amanita phalloides) ir taškuotoji (Amanita pantherina).
Didysis žvynabudis:
- kepurė didelė, šviesi, padengta rudais žvynais, su tamsesniu gumbeliu viduryje,
- žiedas storas, dvigubas, slankiojantis – jį galima pastumti kotu,
- kotas aukštas, lieknas, su rudu, gyvatišku raštu, apačioje sustorėjęs, bet be makšties.
Žalsvoji musmirė: kepurė lygi, alyvžalsva arba balsva, žiedas nusviręs ir nejudantis, apačioje gumbas plėviškoje, maišo pavidalo makštyje.
Taškuotoji musmirė: ruda kepurė su baltais taškeliais (gaubto likučiais), žiedas lygus ir nejudantis, gumbas su ryškiu, aštriu apvadu.
Daugiausia klaidų pasitaiko su jaunais, dar užsidariusiais vaisiakūniais ir renkant vien kepures. Taisyklė: nerink jaunų „būgno lazdelių“ ir kepurių be koto. Saugokis ir smulkių „žvynabudžių“: smulkūs Lepiota genties grybai gali turėti tų pačių pavojingų toksinų kaip žalsvoji musmirė.
Žaliuokė – grybas, pakeitęs statusą
Žaliuokė (Tricholoma equestre) Lenkijoje kartų kartas buvo mielai renkama, ypač pušynuose smėlėtose dirvose. Tačiau XXI amžiaus pradžioje buvo aprašyta sunkių, taip pat mirtinų apsinuodijimų, kai irdavo raumenys (rabdomiolizė), be kita ko, po pakartotinio vartojimo per trumpą laiką. Šiandien ji laikoma pavojingu grybu. Jos nerink.
Be to, žaliuokę lengva supainioti su nuodinga sieros geltonumo baltike (Tricholoma sulphureum, visa sieros geltona, nemalonaus, „dujų“ kvapo) ir su žalsvąja musmire, kurios kepurė gelsvai žalsva, bet lakšteliai, žiedas ir makštis – balti.
Briedžiukas ar paprastasis bobausis?
Pavasarį miškuose pasirodo grybai raukšlėtomis kepurėmis. Paprastajame bobausyje (Gyromitra esculenta) yra giromitrino, iš kurio organizme susidaro labai toksiškas junginys, pažeidžiantis, be kita ko, kepenis ir nervų sistemą. Apsinuodijimai gali būti mirtini, pavojingi gali būti net toksinų garai. Senas tikėjimas, kad jį galima „nukenksminti“, – pavojingas mitas.
| Požymis | Briedžiukai | Paprastasis bobausis |
|---|---|---|
| Kepurė | akutės kaip korys, gana taisyklingos | raukšlėta kaip smegenys, netaisyklinga |
| Pjūvis | viduje tuščias, viena ertmė nuo kepurės iki koto | netaisyklingos kameros, dažnai su vatos pavidalo užpildu |
| Spalva | pilkai ruda, gelsva, ochros | kaštoninė, tamsiai ruda, raudonai ruda |
Lenkijoje briedžiukai yra saugomos rūšys. Ten jų nerenkame, paliekame miške, bet juos galima fotografuoti. Saugoma ten ir Verpa bohemica. Tad pavasarinis „grybas raukšlėta kepure“ apskritai neturėtų patekti į krepšį.
Šėtoninis baravykas ar kiti baravykai?
Šėtoninis baravykas (Rubroboletus satanas) – nuodingas grybas, Lenkijoje retas ir saugomas. Auga šiltuose lapuočių miškuose, dažnai kalkingoje dirvoje.
Jo požymiai:
- kepurė balsva, pilkšva arba šviesiai alyvinė,
- poros kepurės apačioje raudonos,
- kotas storas, pilvotas, geltonai raudonas, su raudonu tinkleliu,
- perpjautas minkštimas gali mėlynuoti, senesni vaisiakūniai nemaloniai kvepia.
Jis painiojamas su kitais mėlynuojančiais baravykais ir su Neoboletus luridiformis. Pradedantiesiems paprasčiausia saugumo taisyklė: nerink baravykų raudonomis ar oranžinėmis poromis. Baravykas (Boletus edulis) niekada neturi raudonų porų.
Baravykas ar tulžinis baravykas?
Tulžinis baravykas (Tylopilus felleus) nepriklauso mirtinai nuodingiems grybams, bet yra labai kartus ir nuvylė ne vieną grybautoją, kuris buvo įsitikinęs, kad rado baravyką. Lenkų liaudies tradicijoje jis net vadinamas „šėtonu“.
| Požymis | Baravykas (Boletus edulis) | Tulžinis baravykas |
|---|---|---|
| Vamzdeliai | balti, vėliau gelsvi, galiausiai alyvžalsvi | balti, senstant aiškiai rausvi |
| Tinklelis ant koto | šviesus, švelnus, daugiausia viršutinėje dalyje | tamsus, rudas, stambus ir ryškus |
| Kepurė | nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos | nuo šviesiai iki tamsiai rudos |
Labai jaunų tulžinių baravykų vamzdeliai dar būna balti, todėl žiūrėk ir į tinklelį. Nepatariame nepažįstamų grybų ragauti „liežuviu“.
Kelmutis ar Hypholoma fasciculare ir Galerina marginata?
Kelmučiai rudenį auga kekėmis ant kelmų, šaknų ir prie medžių pamatų. Tačiau tose pačiose vietose auga ir nuodingi grybai.
- Kelmutis: kepurė medaus spalvos arba rusva su smulkiais žvyneliais, lakšteliai balsvi arba kreminiai, ant koto ryškus žiedas, sporų milteliai balti.
- Hypholoma fasciculare: kepurė sieros geltonumo, viduryje oranžiška, lakšteliai žalsvai geltoni, senstant alyviniai iki tamsių, be ryškaus žiedo. Nuodingas.
- Galerina marginata: smulkus, rudas, su plonu žiedu, sporų milteliai rūdžių rudumo. Jame yra tų pačių amatoksinų kaip žalsvojoje musmirėje – jis mirtinai pavojingas. Painiojamas su kelmučiais ir su Kuehneromyces mutabilis.
Kekės ant kelmo neužtenka, kad grybą laikytum kelmučiu. Svarbi lakštelių spalva, žiedas, žvyneliai ir sporų milteliai – o paskutinis žodis priklauso grybų ekspertui.
Kaip neapsigauti dėl antrininkų?
- Požymių visuma, ne vienas požymis. Kepurė, apatinė pusė (lakšteliai, vamzdeliai), žiedas, koto pagrindas, augavietė ir substratas – viskas kartu.
- Visas vaisiakūnis. Grybus išsuk kartu su pagrindu ir apžiūrėk jį, kol jie dar nepateko į krepšį.
- Be jaunų ir be senų. Labai jauni vaisiakūniai dar neturi atpažinimo požymių, seni juos praranda.
- Saugomas rūšis palik miške. Daugelyje šalių dalis rūšių saugoma – Lenkijoje, pavyzdžiui, briedžiukai ir šėtoninis baravykas.
- Abejoji? Grybų ekspertas. Kreipkis į grybų ekspertą ar mikologą; Lenkijoje, pavyzdžiui, sanitarinės stotys grybus įvertina nemokamai – daugiau skiltyje saugumas.
Programėlė Gribo padeda mokytis požymių ir įspėja apie antrininkus, bet atpažinimas iš nuotraukos nepakeičia grybų eksperto. Ar grybą galima valgyti, sprendžia grybų ekspertas, kuris egzempliorių apžiūri gyvai.
Įtaręs apsinuodijimą, skambink 112, išsaugok grybų likučius ir nuvežk juos į ligoninę. Daugiau skaityk skiltyje apsinuodijimas grybais ir saugumas.
Dažni klausimai
Kaip atskirti didįjį žvynabudį nuo musmirės?
Didysis žvynabudis turi žvynuotą kepurę, storą, slankiojantį žiedą ir kotą su rudu, gyvatišku raštu, bet neturi makšties. Musmirių žiedas nejuda, o koto apačioje yra gumbas – makštyje arba su apvadu. Todėl visada apžiūrėk visą vaisiakūnį kartu su pagrindu.
Ar žaliuokė nuodinga?
Šiandien ji laikoma pavojingu grybu. Aprašyta sunkių, taip pat mirtinų apsinuodijimų su raumenų irimu. Jos nerink.
Kuo bobausis skiriasi nuo briedžiuko?
Briedžiuko kepurė turi gana taisyklingas akutes kaip korys, o perpjautas jis viduje tuščias. Bobausio kepurė raukšlėta kaip smegenys, o pjūvyje matyti netaisyklingos kameros. Lenkijoje briedžiukai saugomi, todėl ten jų vis tiek nerenkame.
Kur patikrinti, ar grybas nenuodingas?
Pas grybų ekspertą ar mikologą. Pavyzdžiui, Lenkijoje grybus nemokamai įvertina sanitarinės epidemiologinės stotys. Programėlė ir atlasas padeda mokytis, bet nepakeičia specialisto atlikto egzemplioriaus vertinimo.
Ką daryti įtarus apsinuodijimą grybais?
Skambink 112, išsaugok grybų likučius ir nuvežk juos į ligoninę. Dėl tolesnio gydymo spręs gydytojai.